Esch 2022
Esch 2022
Retour

Matulionis Dominykas Dominykas


Žiurknuodžiai

Keliaudamas namo matau porą bėgikų tuščio miesto gatvėse.  Kostiumuotas tipas, su papke po pažastimi, pralenkia mane ir nuskuodžia pirmyn... Net ir katė kieme įnirtingai kažką krapšto iš po mašinos, o aš šiandieną atsikėliau dešimtą ir tik dabar pajaučiau menką sąžinės graužatį dėl nepakankamos pastangos priartėti prie to, ką vadiname laimingu gyvenimu…

Gal turėčiau pradėti nuo to, kad net neįsivaizduoju, kaip ji atrodo. Tuo labiau, kaip ta Laimė kvepia ir kaip ji mylisi.

Iš laiptinės išnyra moteris ir pritupia šalia. Jos chalatas, ne pakankamai ilgas, kad man nereikėtų tramdyti žvilgsnio.

– Ką čia rūkot? Skaniai kvepia. – prabyla ji. Pagaliau, po dviejų mėnesių kaimynystėje, ledai pralaužti!

– Tabakas... – prasižioju ir pasakoju apie tabako žalą, naudą, sukimo būdus ir viską, ką žinau, kad tik tos kojos kuo ilgiau pabūtų šalia, o tada greitai sviedžiu cigaretę, kai ji jau baigia savąją, palinkiu jai nemesti rūkyti ir pasišalinu…

Jaučiuosi kaip ištvirkęs mokinukas, bet man tai netrukdo mąstyti apie tai, kaip mes su ja duodamės. Ji – Laimė? Taip ir nepaklausiau vardo.

Sėdžiu prie jūros ir akimis ieškodamas joje kažko, ko baisiai ilgiuos – randu tik laivus. Prieina keistas senis ir pakrapštęs pagaliuku dumblius, gulinčius šalia manęs, išsitraukia nemažą gintaro gabalą.

– Jūs ne ten žiūrite, – su užuojauta pareiškia.

– Jūs juos pardavinėjate, – reikia kažkaip jam paprieštarauti…

– Ne. Renku, o po to išdalinu žmonėms, arba išbarstau pajūryje… - raukšlėtame veide iškyla paslaptinga šypsena.

– Štai! – bedu pirštą į grupelę vaikų, bėgiojančių palei krantą. – Pabandykite jiems papasakoti.

– Vadinasi, jūs per daug suaugęs patikėti nepraktiškais dalykais.- atlaidžiai taria pensininkas.

– Ne, tai jūs per senas, kad atrodytumėte nuoširdus.

– Netikite? – jis išsitraukia saują gintarų, sugniaužia delne. – Prašau! – Ir sviedžia juos tiesiai į jūrą. – O ką dabar pasakysite?

– Manau, kad jūs labai principingas ir taip pat naivus, jeigu galvojate, kad pora gintaro gabaliukų galėtų mane kažkuo įtikinti.

– Jūs esate per kietas, kad patikėtumėte, bet jeigu jūs patikėtumėte manim, net jei tai, ką sakau, yra melas, taptumėte šiek tiek laimingesnis, – tarė jis ir nukrypavo prie kitų dumblių.

– Ačiū už paskaitą! – sušukau pavymui. – Galėjote būti puikus aktorius.

Jis atsisuko ir suriko:

– O iš kur žinote, kad juo nebuvau?

– Jūs per gerai apsirengęs, juk čia – Lietuva.

Jis dėvėjo brangius, neperšlampamus rūbus, mažiausiai už porą tūkstančių.

– O jei pasakyčiau, kad jie ne mano? – senis įrėmė į mane žvilgsnį.

– Nagi, pasakyčiau, kad tikiu viskuo, ką jūs sakote. Nenoriu matyti, kaip jūs tiesiog nusirengiate ir išmetate juos jūron.

– Jaunuoli, esate chamas, – išpurškė senukas ir sparčiai nuklibinkščiavo krantine.

Grįžau ledinėm kojom. Kalendamas dantimis keikiau pajūrio vėją. Prisiekiau – niekada daugiau gyvenime nebesikalbėti su seniais. Priesaika užtvirtinau kasmetiniu kambario sutvarkymu. Tvarkydamas rūbų kalną pastebėjau nematytą striukę. Ištraukiau ją, išskleidžiau – iškrito kelnės. Varge – rūbai identiški tiems, kuriuos dėvėjo tas suskretęs senis. Prisėdau pusvalandukui. – Ot šiknius! Gyvenime mačiau per daug stebuklų, kad galėčiau jais nuoširdžiai tikėti. Labai principingas šiknius!

Sugrūdau rūbus į konteinerį. Šalia praėjo kaimynė, nešina berniuku, nusišypsojo, o iš paskos vilkosi jos vyriokas. Paprasčiausias sutuoktinis, tokių šioje žemėje apsčiai: nei storas, nei plonas, nei stilingas, nei neprisižiūrintis. Toks paprastas. Bet man pasirodė, kad jo veidas – kvailiausias iš visų matytų. O ką aš galėjau padaryti, taip netikėtai įsimylėjęs ištekėjusią moterį. Namo netraukė. O kas, jeigu iš spintos iškris tas senis? Juk jo rūbus radau tenai. O jeigu dar iškris nuogas? Pasmaugciau jį vietoje… Ne, ne! Nežinojau, ką ir beveikti, tad patraukiau į barą.

Atsikeliu nuo staigaus skausmo nugaroje. Vos pramerkiu sulipusias akis. Rodos, iškritau iš lovos, bet su skausmu pradeda suktis praėjusios nakties įvykiai. Gintaro gabalas kairėje striukės kišenėje... Nėra. Grįžęs į kambarį užminu ant kažko aštraus ir keikiuosi. Po mano grindis šimtais gabaliukų pabiręs senio akmuo, ištaškytas į sieną.

Pradedu atsiminti paskutinius nakties įvykius. Toje skylėje sėdėdavo tik padugnės ir merginos, neturinčios ką prarasti. Nustebau, atpažinęs mažą kamuolį prie baro. Nurijau gumulą ir prisėdau. Senolis drebančia ranka tiesė gintaro gabalą barmenui prieš nosį.

– Prašau, paimkite.

– Tėvuk, rodos jums užteks, – atlaidžiai tarė jaunas skaistaveidis vaikinas.

 – Prašau, gerbiamasis, priimkite dovaną ir įpilkite dar vieną.

         Vyrukas įpylė seniui bokalą.

– Baro sąskaita.

Senis paragavo ir išspjovė skystį atgal.

         – Nealkoholinis, po velnių, jūs neturite sąžinės.

Demaskuotas barmenas išlaikė šaltumą:

– Užteks, seneli, eik namo.

– Net nežinai, pienburni, kiek aš iš tikrųjų pragyvenau. Patikėk, užtektinai, kad žinočiau, kada man gana. Tad prašau įpilti. Paimkite! – jis padėjo gintaro gabalą ant stalo.

– Mes galime neaptarnauti klientų, jeigu jie yra neblaivūs. Taisyklės ne jūsų pusei, tad paskutinį kartą prašau, palikite patalpas arba iškviesiu apsaugą.

– Eikit velniop, – bejėgiškai ištarė senis ir išklibinkščiavo. 

Aš užsisakiau papildomą stiklą ir išėjau paskui tą nusilpusį kūną.

– Štai alus, gerkite.

Jis užsivertė bokalą ir žvelgdamas į mane ištuštino iki dugno. Trumpai pasiraukęs tarė:

– Jums malonu?

– Kas?

– Nagi, jūs išmetėte mano rūbus ir lyg niekur nieko išėjote į barą. Kodėl jūs taip elgiatės?

– O jums malonu?

– Kaip suprasti? Mes vėl pradedame jūsų žaidimus?

– O gal tai jūsų žaidimai, – negalėjau jam pasiduoti iš principo, o iš tikro norėjau jį paguosti.

Pradėjo lyti, mes pasitraukėme po stogu, senis – vos neįkrito į balą, aš pačiupau jį už pakarpos paskutinę sekundę. Greitai išgertas alus veikė: jis vos pakalbėjo.

– Sunku man. Ir visgi, visi jūs lyg susimokę…

– Žmonės pavargo nuo stebuklų, –  ištariau. –  Jūs pasenote, kaip ir jūsų triukai.

– Vaikai... – silpnai tarė jis. – Kodėl jie gali?.. Aš pats tai suprantu… O kaip jūs jaustumėtės mano vietoje? Kai matai, kad grimzti. O jūs, rodos, tvirtai stovite ant žemės, nors ir ciniškai.

– Mes turime daug bendro, – lengvai ištariau.

– Patikėkite manimi, – maldaujamai suvapėjo jis, – prašau, bent tuo, kad gintarų neparduodu…

Norėjau patikėti, bet kažkodėl priešinausi iki paskutinio. Net dabar, matydamas jo bejėgį siluetą, jutau tik silpną šleikštulį. O visgi jis buvo teisus!

– Nepykite… Nesugebu tikėti, –  ištariau pro sukąstus dantis.

– Nepykstu, – jis įspraudė gintaro gabalą man į ranką, – ačiū, kad atnešėte alaus.

– Pasilaikykite gintarą sau, – ištiesiau jam delną su akmeniu. – Man jo nereikia.

– Turėkite, neturiu su juo daugiau ką veikti, – tyliai sukuždėjo senukas.

– Ačiū, kad bandėte mane padaryti laimingesniu, gal kitą kartą... – sumurmėjau. Ties liemeniu suspaudė liūdesys.

– Jūs meluojate, nebebus kito karto.

– Ne, jūs nesupratote, ką noriu pasakyti, aš ne apie tai…

– Žinoma, bus, jums bus, aš šituo tikiu, kitaip nemoku. Bet manęs jau nebebus. Ir paklauskite Laimio, patikėkite juo… Berniukas…

Barmenas kreivai į mane pažiūrėjo, bet pamatęs, kad grąžinu bokalą, atvėso.

– Jei išsinešite alų vėl, daugiau jūsų neįleisiu.

Aš linktelėjau, ir iš kišenės man iškrito gintaras, įsidėjau jį atgal, o barmenas šaltai tarė:

– Gėda iš senuko atimti paskutinį gintarą.

– Jis pats…

– Gėda, – nukirto, – gerk alų ir tylėk arba varyk!

Dar norėjau paklausti kodėl jis netiki, net nenori išklausyti, bet susilaikiau. Tas klausimas nebuvo mano…

– Laimi! – šūktelėjo juokdamasi kaimynė.

 Poros metų berniukas krykštaudamas bėgiojo kieme. Užgesinau nuorūką ir priėjau. Jis pakėlė šviesias akis.

– Laimi, turiu klausimą.

– Aaa, – ištarė.

– Kaip man atrasti laimę? – nežinojau, ko tikėtis, bet buvo verta pabandyti.

Vaikas nukreipė šviesias akis kažkur į smėlio dėžę, tada pakėlė į dangų.

– Aš noriu, – jis tarė žodžius nenuleisdamas žvilgsnio nuo debesų. – Aš noriu 

spurgos. – Tarė ir krykštaudamas nubėgo vaikytis kamuolio.

Debesys plaukė tolygiai. Atsisukau į rūkančią kaimynę.

– Laimis nori spurgos… – tariau, o ji tik nusišypsojo, lyg slėpdama kažkokį priekaištą.

Pakėliau akis į dangų, debesys plaukė kaip plaukę.


 




Envoyé: 11:20 Sat, 30 October 2021 by : Matulionis Dominykas Dominykas age : 23

  Téléchargement

Rat poison

 

by Dominykas Matulionis

 

Translated by Kristina Ugolkova and Akvilė Varpiotaitė

 

 

 

 

On my way home through the empty city, I see some joggers on the streets. All suited up, a dude, a folder under his arm, passes me and dashes forward... A cat in the yard is furiously clawing at something under a car... and I woke up at 10 a.m. and am just now starting to get slight pangs of remorse about my insufficient efforts to get closer to what we call a happy life.

“What’s this you’re smoking? Smell nice,” she says. Finally, after two months in the neighborhood, the ice has been broken!

“Tobacco...” I open my mouth and start about the hazards of tobacco, the benefits, the ways of rolling it – basically, everything I know, so those legs would stay closer to mine for as long as possible. And then I throw the cig away as soon as she finishes hers. I tell her not to quit smoking and leave...

I feel like a perverted pupil, but it doesn’t stop me from fantasizing about the two of us shagging. Is she Happiness? I haven’t even asked her name.

I sit by the sea, searching for something in its vastness – I can only find ships.

A strange old man walks up, picks up kelps next to me with a stick, and pulls out a piece of amber.

“You’re looking the wrong way,” he says sympathetically.

“You sell it,” I’ve got to contradict him somehow.

“No, I collect it and give it out to people or scatter the pieces along the seaside,” a mysterious smile appears in his old wrinkly face.

“Here!” I point my finger at a group of children, running along the shore. “Try telling that to them.”

“You seem to be too old to believe impractical things,” the pensioner shrugs.

“No, it’s just that you’re too old to look sincere.”

“You don’t believe me?” he takes out a handful of amber and squeezes the pieces in his palm. “Here!” He throws the amber straight into the sea. “So, what’re you going to say now?”

“I think you’re very principled and also very naive if you think that a few pieces of amber will convince me of something.”

“You are just too cool to believe it, but if you did trust me, even if my talk was just a lie, you’d be a little happier,” he says and heads for other heaps of kelps.

“Thank you for the lecture!” I shout after him. “You could’ve been a great actor.”

He turns around, “How do you know I wasn’t?”

“You are too well dressed. After all, it’s Lithuania.” He was wearing expensive waterproof clothes, worth at least a couple grand.

“What if I said they weren’t mine?” the old man stares at me.

“Well, I’d say I believe everything you say. I don’t really want to see you undress and throw them into the sea.”

“Young man, you are a boor,” he says and wanders off.

I’m on my way back. My feet are freezing. My teeth chatter. I curse the wind. I’ll never talk to old folks again in my life, I promise to myself. To celebrate my resolution, I start my annual room cleaning ritual. I’m sorting through huge mountains of clothes when I notice a jacket I haven’t seen before. I pick it up and unfold it – a pair of pants falls at my feet. The clothes are identical to those worn by that shabby old man. I sit for half an hour. What an asshole! I’ve seen too many miracles in my life to believe them.A principled old dunce!

I dump the clothes into a dustbin. A neighbor passes by with a girl in her arms and smiles at me. Her husband is ambling behind them. The most ordinary husband in the world, you can find these men on every corner: neither fat, nor thin, nor stylish, nor shabby. Just ordinary. But for me, his face seems the dumbest of all I have seen. But what can I do if I’ve so unexpectedly fallen in love with a married woman?

I don’t want to go home. What if the old man falls out of my closet? After all, I have just found his clothes there. And what if he is completely naked? I’ll have to strangle him right there... No. No! Not knowing what to do, I head to a bar.

A sudden back pain wakes me up. I can barely open my eyes. Seems like I have fallen off my bed. The events of the last night flash before my eyes. A piece of amber in the left pocket of my jacket... Gone. I return to my room and step onto something sharp. Damn! The old man’s stone, smashed against the wall, lies on the floor, shattered into hundreds of pieces.

The events of the night before are beginning to come together. Only the scum and girls with nothing to lose were sitting in that hell hole. I was surprised to recognize a small, tired lump at the bar. I swallowed the lump in my throat and sat down. The old man was talking to the bartender, a piece of amber on his shaking palm.

“Please, take it.”

“Pops, I think you’ve had enough,” said the bright-faced guy apologetically.

“Please, dear, accept this gift and pour me another one.”

The guy poured him a glass, “On the house.”

The old man took a sip but spat it out.

“Non-alcoholic, goddamn it, you’ve got no conscience.”

Exposed, the bartender kept his cool, “Enough, pops, go home.”

“You can’t imagine how old I actually am. Believe me, old enough to know when I’m done. So, please, pour me another one and take this!” He placed a piece of amber on the table.

“We may refuse to serve customers if they are drunk. The rules are not on your side, so for the last time – leave or I'll call the security.”

“Go to hell!” shrieked the old man helplessly and stumbled out.

I ordered an extra glass and went after that tired old body.

“Here. It’s beer, drink it.”

He started the drink, looked at me, downed it, and frowned.

“Happy now?” he asked.

“What?”

“Come on, you threw away my clothes and went to the bar just like that. Why are you doing this?”

“And you? Happy?”

“What do you mean? Are we starting your games again?”

“But aren’t these your games?” I couldn’t give in to him, but in fact, I just wanted to comfort him.

It started to rain, so we scurried under the roof, and the old man almost fell into a puddle; I caught him by the collar at the last second. The beer he had drunk so quickly was working: he could barely speak.

“It’s hard. And yet, all of you are conspired against me... seems so.”

“People are tired of miracles,” I said. “You’re too old, just like your tricks.”

“The young...” he said weakly. “Why can they... I understand... but how would you feel if you were in my shoes? When you knew you were sinking? But you seem to be standing firm on the ground, albeit cynically.”

“We have got a lot in common,” I said lightly.

“At least, try to believe that I don’t sell the amber,” he pleaded.

I wanted to believe it, but for some reason, I continued to resist. Looking at his fragile figure, I felt only faint nausea. After all, he was right all along.

“Don’t be angry... I’m just unable to believe,” I said through my gritted teeth.

“I am not angry,” he pressed a piece of amber into my hand. “Thanks for the beer.”

“Take it,” I held out my palm with the amber in it. “I don’t need it.”

“Keep it, I’ve got nothing to do with it,” the old man said quietly.

“Thank you for trying to make me happier, maybe next time...” I muttered. Grief gripped my muscles.

“You are lying, there will be no next time.”

“No, you don’t understand what I’m trying to say, I’m not…”

“Of course, there will be, for you, there will be. I know it, there is no other way. But I won’t be there anymore. Ask Joy, trust her… This girl…”

The bartender threw me a glance, but when he saw that I was returning the glass, he cooled down.

“If you take the beer outside, I won't let you in again.” I nodded.

The piece of amber fell out of my pocket, so I put it back in, and the bartender said coldly:

“It’s a shame to take the last amber from the old man.”

“But he himself...”

“Shameful!” He cut me off. “Shut up and drink your beer, or go!”

I still wanted to ask him why he didn’t believe me, didn’t want to listen, but I kept my mouth shut. The question wasn’t even mine...

“Joy!” someone shouted.

It was that same smiley woman from the neighborhood. A toddler was running around in the yard. I put out my cigarette and approached the girl. She raised her bright eyes at me.

“Joy, I’ve got a question.”

“Aaah,” she said.

“How can I find happiness?” I didn’t know what to expect, but it was worth the shot. The child turned her bright eyes to the sandbox, then lifted her head and looked at the sky.

“I want,” she said, her gaze still fixed on the clouds. “I want a donut,” she said and ran away to play with her ball. The clouds were flowing smoothly. I turned to the neighbor. She was smoking.

“Joy wants a donut,” I said, and she just smiled, as if stifling some reproach. I lifted my eyes to the sky. The clouds kept flowing unbothered.