Kas aš, o kas tu?
Aš išnirsiu iš miesto, padengto dulkėm,
Kaip saulė išnyra iš jūros žalios…
Pro samanas kopsiu, kalvom nužygiuosiu
Pro Nemuno vingius ir slėnių takus…
Vieversio giesmę kartu uždainuosiu
Su raudančiu spiečium drugelių baltų.
Aš mažas lašelis, per stiklą nubėgęs,
Išdžiūsiu tarp žemės ir pienės šaknų…
Kaip gležną gėlelę mėgina nuskinti,
Pamerkti į vazą vienodų žiedų,
Bet balsas ir žodis ne tam žmogui duotas,
Kad būtų užgniaužtas tarp teatro lėlių…
Tad klausiu… vis klausiu…
Ramunių jaunų -
Kas aš šiam pasauly, o kas esi tu?
*****
Ne kiekvienam likimas skiria nugyventi šimtą metų,
Bet Tau, Brangioji mano, paskirta dar daugiau…
Kai Tavo žemėn smigo ginkluotų priešų padai,
Aš, mažas angelėlis, danguj dar tebuvau…
Mačiau, kaip broliai springo nuo žodžių svetimų,
Kaip vargo mokyklėlėj, pilnoj šviesių veidų,
Kiekvienas švelniai glaudė prasčiokų kalbos knygą,
Kurią vos palytėjus persmelkia gyvybė…
Kol didžiąją imperiją gaubė ūkana,
Mūsiškę Primaverą pažadino aušra…
Tada ne tik brolužiai miškuos namų ieškojo,
O žemė dobilėlių mums motiną atstojo.
Ir buvo tik pradžia ilgos kelionės kraujuose,
Juk laukė dar Chimera trigalvė eilėje…
Bet taip, kaip Lernos hidrą Heraklis sunaikino,
Taip Lietuva mūs priešus po kojom parklupdino.
Pasididžiavimas lietuviui -– tai amžinybės dovana,
Kas meilės savo dvasioj turi, jos nepraranda bėdoje.
Tada, kai iš viršaus stebėjau žydrynėj debesų
Nelygią Tavo kovą...
Girdėjau himną, kuris skamba vienu sodriu balsu...
Ir užuodžiau tą kvapą, aruode subrandintą…
Aš supratau, kad gimt šitoj šaly man skirta.
Tėvynė
Kadais itin didinga buvus, tarp jūrų driekusis dviejų,
Šiandien viena, bet tvirtai stovi tarp Baltijos šaltų bangų
Žirgų pakinktai vis dar žvanga, o žodis LAISVĖ dar garsiau,
Aplink, bruzgynuos, varnos karkia, bet mano ausiai taip gražiau!
Pušynų aromatas veržias pro uždarytas langines,
Įkvėpčiau tarsi antrą sielą žaliąsias Tėviškės girias…
Kodėl taip paprasta užmiršti, iš kur didybė savita,
Kad mūsų venomis dar teka net ir romėniška narsa?
O po palange rūtos žydi, jas apdainavom dainose,
Kryžiuočio skydas sulankstytas ir kraujo kupina bala.
Kaip užsimerkus „Tėve mūsų…“ malda iškyla priešaky,
Taip ir gimtinės brolių triūsas turėtų stūksot atminty…
Suvenyras
Kadaise savo širdį tau padovanojau kaip atminą, kai sparnus kelsiu...
Juk tu pirmoji, į kurią laikiausi, kai pirmą žingsnį bandžiau žengti.
Vis atsistoju ir paslydus puolu prie tavo žemės, meile padengtos,
Nors pievoje juntu ir kraujo skonį, bet tavo skausmą dar nuplaus lietus.
Žiūriu, kaip debesys praplaukia, kaip skęsta saulė virš pušų,
Matau, kaip praūžia kregždučių juosta tarp suvešėjusių klevų…
Girdžiu, kaip geležinis vilkas kaukia, o gal jis visgi be šarvų?
Ir Nemunėlis raibuliuoja – nebus jau gražesnių dainų…
Ak, Tėvyne, ar gali tavo girios prieš ką nors nublankt?
Ar gali pilys pasislėpti dangoraižių būry? Ar tu jauti, kad tavo meilės vaisiai
Gimtinės dirvoje daug saldesni… Kvietinės duonos aromatas,
Šalia hortenzijų vaza, o aš žiūriu tarsi apakus ir laukiu, kol pašauks mane.
Taip gera, net širdis dainuoja, bet žodį AČIŪ ištariu retai…
Nors padėkoti, kad mane nešioji, TU, niekad nereikalavai.
Ar sugebėsiu aš tave išsaugoti tokioj platybėje pasaulio?
Ar neprarasi savo grožio, kai nusileis rugpjūčio saulė?
Blankstančios vizijos
Šaltam lietui barbenant palangėn, aš klausiausi, kaip krinta lašai…
Nors dangus ir labai apsiniaukęs, bet jame šviesulių nemažai…
Pinavijų žiedais pasileidęs, lašas leidžiasi pievon beribėn,
Ant daug kart pramintos, papurentos žemelės
Jis išnyksta taip greitai – lyg nebūtų gyvenęs…
Šalimais šnara lapai, žydi obelys, noksta avietės,
Greta krūmų smaližius ligi pat ausų išsišiepęs
Nekantrauja skanauti mamos virtą uogienę,
Stebi, kaip jo dėdulė neša grūdus į klėtį…
Pasigirsta šūksmai, juokas taip skardžiai aidi –
Tai tikriausiai vaikai balose basom braido… Atsimerkiu.
Jau švinta. Lietus baigė lašnoti...
Kaip smagu vėl sugrįžti mintimis ten, kur augai...
Fatumas
Šlamėjo liepų gintariniai lapai,
Nors vėjas sklido pro plynes.
Aš rankoje laikiau močiutės sagę,
O bangos skambino allegro,
Staiga silentium… ir gana…
Toks pat dangus, koks buvo vakar
Jau nebebus niekad daugiau,
Ar audrose nuo šiol jis skęsiąs,
Ar saulėj, apsuptoj lietaus?
Už lango jau ilgai nerimsta
Gėlių darželis po purvu.
Vytenis paskutinį kartą
Šįmet taip ryškiai žydi,
Aš lauksiu, kol sopranu man Laima uždainuos…
Ilgesys
Sutrūniję laiptai matė pusę amžiaus,
Proanūkius, anūkus, vaikus…
Kraujo dėmės nubalnotų kelių,
Įsigėrusios ruduos dažuos…
Atsilaupę dažų sluoksniai,
Mena keletą kartų,
Žmones, kuriuos norisi priglausti,
Bet dabar jau per vėlu…
Byrančios dvarelio sienos
Saugo tiek daug paslapčių,
Tiek maldų graudžių į Dievą,
Tiek svajonių, pažadų…
Nenugriuvo nė per karą,
Nė nuo kulkų paleistų.
Subyrėjo jas palikus
Sieloms, artimų žmonių.
Pasaulio medis
Pirmasis medis, pasodintas Dievo,
Edeno sodo vidury
Augino obuolius po vieną,
Su meile ir šviesa širdy.
Šis medis suteikė gyvybę,
Ir sodą pavertė savu,
Parodė, kas yra puikybė,
Kur gėris kaunas su saiku.
Žalia simbolizuoja ryšį
Tarp to, kas amžinai išliks,
Nes pėdsakas, kely įmintas,
Palieka daigą su šaknim.
Auksinė - tai spalva didybės,
Gražiausio kūrinio - žmogaus.
Tai ženklas to, kas dar vertinga -
Ko neįkainosi žodžiu.
Žmogaus dvasia vis tyliai auga,
Kol ištiesia plačius sparnus,
Kerojasi kaip medžio šakos,
Išskleidžia vis naujus žiedus.
Tačiau ne viskas aplink dora
Ir taip herojiškai kilnu,
Nes kartais tarp auksinių vaisių,
Supuvusių tikrai apstu.
Protėvių pasaulyje: Jūratė ir Kastytis
Nuo pat mažens aš gyvenau pasauly,
Fantazijų ir norų apsupta.
Juk pasakom galiu keliauti paskui saulę
Ir pasilikt, kur mėnuo keičia ją nakčia.
Gyvenimas tai ateities kelionė,
Tačiau istorija tikroji praeity…
Ji tiek reikšminga, kiek nusprendi leisti
Paveikt ir pasireikšti dabarty…
Tiek daug žmonių dar teks kasdien sutikti,
Kiekvienas jų - likimo pamoka,
O gal ir mylimo akis tarp jų pažinsi,
Tačiau tai meilei teks nuskęsti gelmėse…
Net pats švelniausias žvilgsnis gali būti apgaulingas,
Nes kai širdis liepsnoja jausmų ugny karštoj,
Manai, kad laisvos sielos, vienoj erdvėj paklydusios,
Ieškojo to paties, mėgino susijungt.
Tuomet išgirsi tylų šūksmą tolumoj,
Tai protėviai prabyla ir perspėja tuojau…
Jų žodžiai ne tik gydo, bet ragina kartu
Save skubėt surinkti, sudužusį tarp gintarų...
Poema „Šių laikų žmogaus pragaro ratai ir nuodėmės”
Kiekvienas žingsnis pėdsaką palieka…
Visai kaip kiekviena klaida…
Pasirinkimas, veiksmas, piktas žodis
Nebesugrįžta taip, kaip mėnuo vakare.
Tauraus žmogaus širdy užspęstas
Tas rūpestis, o gal drova,
Taip skaudžiai vis uždaro kelią,
Neleidžia peržengt per save…
Net Dievo pirštas rodo kitą kryptį,
Kuri pasikeitė po to,
Kai praradai menkiausią viltį,
O gal nusigręžei nuo jo?
Sunku pagauti saulės blyksnį,
Kai vis slapstaisi tamsumoj…
Troškimas nugali tą mintį
Tiktai, kai pats jauti dėl ko…
Juk nuodėmė visai nesvetima…
Nėra žmogaus be pilkojo šešėlio...
Visai kaip Dantės Aligjerio giesmėje,
Blogybės supas velnio karuselėj.
Jis bandė atsakyt į klausimus senus,
Kaipgi atskirti blogį, gėrį…
Išaiškint kuom dangus saldus,
Kad neragautum pragaro kartėlio.
Svarbu jam, kaip gyveno žmonės Žemėj,
Kokius išvaikščiojo takus,
Ar Dievas juos lydėjo visą kelią,
Ligi mirties, kai laikas tampa nesvarbus?
Žmogus sumišęs, pasimetęs,
Visai, kaip ta sena lėlė,
Kuri vaikystei pasibaigus
Ir liko purvina dėžėj,
Nežino, koks likimas laukia,
Kas iš tiesų yra svarbu,
Kol nesutinka Dievo - Tėvo
Ir glaudžiasi po jo sparnu.
Jo mokymai lig šiol išliko
Ir ratai svarbūs dar dabar,
Tačiau pasauliui besikeičiant,
Naujų blogybių vis daugiau.
Pirmoji nuodėmė pasauly,
Kurios negalima nematyt,
Tai kaukės ir dviveidiškumas,
Ir siekis tobulu išlikt…
Tiek daug unikalumo,
Paslėpto po veidais,
Išgražintais efektų,
Ir prierašais skambiais.
Juos rodome pasauliui
Per kadrus netikrus,
Kuriuos dažnai įpratę
Vadint idealiais.
Gyvenime ne viskas
Nepriekaištingai klostos,
Svarbu akis atmerkti,
Kai viskas tau prieš nosį.
Išsaugot savitumą
Beprotiškai sunku,
Kai stengiesi lygiuotis
Ir tapti panašiu…
Save mylėt nelengva,
Kai trūkumus matai,
O kas išties vertinga,
Tu nuošaly laikai.
Norėdami pakeisti,
Suburt tikrus jausmus,
Turėtume pirmiausia
Pažvelgti, kas viduj…
Neturim būti idealūs,
Juk žmonės… esam trapūs.
Nuoširdžiausia būt tikru,
Likt be kaukių, vaidmenų.
Po šio liūdno, naivaus teatro,
Būt gamtos vaiku smagiau,
Tad aš nužengiau pakrante
Ir į kalną užlipau…
Leidžiantis uola blogybių,
Lapę sekančią randu.
Akyse regiu apgaulę,
Kvepia ji apsukrumu.
Aš nenoriu patikėti,
Kad jos siela nedora,
Kad tas žvilgsnis, pilnas baimės,
Iš tiesų, tiktai migla…
Apsvaiginta aukso dulkių,
Tai draugyste palaikiau,
O, kad būtų kas įspėjęs,
Į kokias liepsnas žengiau…
Kartais viskas apsiverčia…
Rytas net praranda vertę…
Jau, atrodo, pabaiga,
Nebėra tiesos šalia.
Akys nudelbtos į žemę,
Smakras siekia tamsų kelią,
Per sunku save pakelt
Ir aukštai rankas iškelt.
Gelia tą širdutę stipriai,
Argi ji beatlaikys?
Ar gebės ir vėl tikėti,
Paslaptim pasidalint?
Net kai viskas šitaip griūva,
Prisimint išties svarbu,
Jog nebūna bėdų liūno
Be menkiausių išeičių.
Šalia lapės, krūmuos, tūno
Juodos varnos kaip smala.
Matė jos, kas lapės kūne,
Sakė, aš pati kalta.
Ar kalta, kad patikėjau?
Ar todėl, jog įkliuvau
Į melų, apgaulės spąstus
Ir įskaudinta likau?
Varnos, nors žinojo tiesą,
Tapo nebyliom staiga,
Joms beliko tik pritarti
Ir kartu apšmeižt mane.
Gal iš baimės, gal naudos,
Gal iš prigimties senos…
Tad štai nuodėmė trečia -
Šmeižtas, paslėpta narsa.
Bet gyvenam, kad išmoktum
Ir įgytum patirties…
Jei savas klaidas suprasim,
Tai ir kitas jas priims…
Juk dažniausiai ginas kaltas,
Apšmeižia aplink visus,
Kad atrodytų nekaltas,
Geras ir dar nuoširdus.
Nesvarbu, ką žmonės mano,
Jei tiesa tavoj širdy,
Dievas viską viską mato,
Žino, koks išties esi…
Net ir aklas atsimerkia,
Tik visai kitu žvilgsniu
Jaučia švelnią ryto saulę,
Vėją pučiant iš rytų.
Net jeigu aplinkui juoda,
Tai nereiškia, kad nėra
Jokio grožio, tik paguoda,
Kad tamsa vėl taps skaidria…
Paskutinis mano ratas
Šių dienų didžiam pasauliui,
Meilė, paskandinta jūron,
Pasibaigusi nelaime…
Juozas Grušas kartą sakė:
„Juk mylėt - tai reiškia griauti.
Greit išsukt visus sraigtus,
Be kurių pasaulis žus.”
Meilė, džiazas ir dar velnias
Atskleidė tokius jausmus,
Kur aistros ištroškęs liūtas
Tampa piktas ir žiaurus.
Meilė čia nėra vertybė,
Greičiau poreikis aštrus,
Kad netaptum tu tuštybe,
Vilkas - vienišas, plėšrus.
Santuoka praranda prasmę,
Tiek skyrybų ir širdžių,
Sudaužytų gabalėliais,
Tais, kuriuos surinkt sunku.
Tad… ar pajautei tą skonį
Šalto ir sūraus vandens,
Kai staiga pritrūko oro,
Teks tenai, manei, nuskęst...
Bet pasiekti patį dugną -
Misija išties sunki,
To dažniausiai nieks nenori,
Nes jausmai liks tik šalti.
Juk kai skęsti tik dėl jausmo,
Tu skrajoji vandeny,
Neįmanoma išsemti
To, kas pildosi širdy…
Štai todėl tokia beribe
Meilė tampa palengva,
Nes kiekvienas ją pajutęs,
Skęsta taip, kaip niekada…
Viso to prasmė esminė, -
Jūrom plaukioti kartu…
Bet staiga nusprendžia vienas,
Tapt žinduoliu ar paukščiu.
Ir tada prisiminimai
Apsilanko galvoje:
Tu prisimeni, kai meilės
Dievo paprašei malda:
„...Aš prispaudusi smakrą prie lango,
Žvarbią naktį žvelgiu į žvaigždes.
Nematyti ten Grįžulo Ratų,
Ten regiu tik praleistas dienas…
Kaip tamsaus nebylaus kino juosta,
Tos minutės prabėga staiga,
Aš akimirksniu vėl pajuntu tai,
Kas užgniaužė kvapą tada…
Negirdžiu net šiugždančių lapų,
Vėjo laužomų liepų šakų,
Mintyse tik regiu patį pirmą
Pasimatymą mūsų akių…”
Pasmerktas ne tik nevertas
Meilės jausmo nuostabaus,
Nes nesugeba išsaugot
Siųstos Dievo pareigos,
Prie altoriaus žodžio AMŽIAMS,
Ištarto nenuoširdžiai,
Ir LIGI MIRTIS IŠSKIRS MUS,
Tarto šitaip dirbtinai.
Tas materialumas, meilė pinigams
Ar naujiems drabužiams
Ir brangiems daiktams…
Atima svarbiausią -
Prasmę būt gyvu
Ir mylėti Dievą,
Žmogų tuo pačiu.
Prie šio velnio rato
Meilė ir namams,
Mylimai Tėvynei
Ir gimtiems kraštams.
Šiuolaikiniai žmonės
Laiko prastesne
Tėviškės žemelę,
Tad palieka ją.
Vėlgi Juozo Grušo
Knygoj vienoje
Apie Herkų Mantą,
Kovą su dalia,
Matome stiprybę,
Vyriškus jausmus,
Tuos, kurie atbaido,
Priešus ir karius.
Čia ne tik draugystė
Amžiams pasmerkta,
Nes ta išdavystė atima ir tą,
Šventą galimybę tapti jau laisvu,
Kraštu nekaringu,
Su tauta laisvų žmonių.
Krašto išdavikas pragare sudegs
Taip, kaip emigrantas
Ilgesy paskęs...
Nuodėmės nemenkos,
Baisios kaip dangus,
Tą lietingą dieną
Girdint griaustinius…
Norint rojaus Žemėj,
Dievą reik mylėt,
O svarbiausia… pikto
Niekam nelinkėt.
Velnio ratai keičias,
Keičiantis laikams.
Nuodėmės atleistos,
Pripažinus jas.
Iš tamsos išgelbėt
Gali tik malda,
Tik tauriausi žodžiai
Dievo ausyse.
Norint būti laisvu,
Tu turi tikėt,
Dievo neapleisti,
Stipriai jį mylėt...