Sėdžiu namuose, garsiai laikrodis tiksena,
Tamsios spalvos už langų rusena.
Juokias pusnys, kai laukan einu,
Sniegą neša link manų akių.
Kai trumpam aš užsimerkiu,
Palieku šią šaltą, drėgną masę:
Veriasi tyliai pasauliai -
Debesų paklodė nuslenka nūnai.
Aš matau, kad bernužėlis verkia,
Rankose telikę tik dygliai,
O ant žemės mėtosi vainikas,
Erškėčių palikti daigai.
Violetinis dangus palieka
Ir ritasi saulelė horizontu,
Gaudžia vėjas, draskomas šakų.
Keroja šaknys upės pakraščiu švelniu.
O Jis ant tilto - virš upės, ošiančios žemai;
Tarp žemės ir dangaus įstrigęs amžinai.
Kartoja sau - „Man bloga, man graudu“,
Nors nieko padaryti pats negali.
Ir jei kada stovės jisai lauke rugių
Ir gal nebus tem daug ką veikt,
Bet tu žinoki - to naivumo jam tereikia:
Gyvena užu lango žydromis palangėm
Ir svajoja gaudąs krentančius žemyn.
Grojančius juodosiom kanklėm.