Tekstas
ryte atsikėlęs išgersi kavos
tai pasaulio dėsnis
kaip archimedo kaip niutono
bet jausi – kažkas ne taip
žemė sukasi prieš savo ašį
tavo šaukštely
rūkas prašysis vidun
norės išgerti
tada pajusi kad nejautei kavos skonio
kad trokšti nusunkti savaites
sau nuo plaukų ir atodūsių
kad nuovargiu apaugo tavo vidinis balsas
tada muši keptuvėn kiaušinį
jame matysi koliziejų
plaksi saulėgrįžas ir helijų vagonus
bandančius ištremti būrų sapnus
tada sugersi su rūku
tik dėl įpročio
kaip kavą ar laimę iki dugno
nejausdamas skonio
o paskui sustingsi suvokęs
kad jos nėr
taip atsibusi dar labiau pavargęs
taip pasaulio dėsniai nebegalios
taip mauksi ir mauksi kavą
abejodamas laimingumu ir prasme
reliatyvumu ir gravitacija
kad vienąsyk suprasi
jog ir ji
išsisėmė