Potekstės numeta purpurą
Ant perregimų Don Kichoto malūnų.
Ant plynos tamsos,
Besišvartuojančių ančių,
Kultūrų.
Smilgsta. Kvėpuoja
Margais laiptinių žiburiais
Cigarečių tūmuluose.
Trūkinėjančiais balsais
Neša dylantį šešėlių teatrą
Delnuose.
Ten kiekviena grandis
Barsto meną pakampėse,
Kiekviena naktis
Gvildena juoką savyje su atsakymais parankėse.
Be klausimo.
Grimasos nuo lūpų slenksčio neišblėsta.
Tik dienomis neša
Nuogą skausmą,
Plastiko šukes.
Rūgštimi užglaisto
Kibirkščiuojančius paraštėse.
Parduoda jungtis,
Raudonais skaitmenimis
Matuoja lūžius.
Kiek laiko tau prireiks?
Kiek suklastoto intymumo,
Kol palūši?
Apsigobęs poteksčių purpuru,
Be graužaties atgulsi.