Stiklinėj sekcijoj tiek daug skaidrumo.
Krištolinių šaukštų,
Matrioškų rausvumo...
Čia baltos naktys dulkėmis plasnoja,
Nukloja prakaituotą kaktą –
Tai aš plikai aslai nuolat pozuoju.
Sustingusi tarsi nunykęs vinis,
Tarsi sustabarėjęs žvilgsnis,
Brendu klampia garbe.
Kibire vaitos amoniakas -
Nejau tavo gelmė pasipuoš mana skyle?
Ir auksas, ir sidabras lenks ratu,
Krauju blaškys krištolines marias -
Ar nukryžiuotasis šalimais
Tai aš ar tu?
Bent baltos naktys prisiima kaltes už abu.
Baltos naktys liepsna skardens,
Liespna nuvers žilus stabus.
Tik paliesk.
Grublėtas stiklas – tai oras,
Dangus.
Ar jauti kaip tuščia,
Kaip skaidru be jo mums bus?