Kaip gyvenate paskutiniu metu?
Kažkaip sunku viską papasakoti paprastai. Norėtųsi įterpti daugiau daugtaškių ar vien tik jais parašyti tekstą. Nutylėjimais, mano manymu, viskas pasakyta. Pokalbis be žodžių – pats tikriausias. Kartais stengiuosi užbrėžti ribą – šitą pasakysiu, kitą nutylėsiu. Esmę nutylėsiu. Daug tikiuosi iš savęs, o ypač iš kitų – jie supras, jie mane pažįsta, aš jiems rūpiu. Nuo šiol nebenoriu tylėti ar kažką slėpti. Šiuolaikiniam žmogui labai pavojinga pasitikėti (vien) kitais, tuo labiau pasikliauti vien savimi. Nors sunku atskirti, kada kalbu savo žodžiais, o kada tik perduodu kitų nuomonę. Gali būti, kad tiesiog nuolat perdavinėju.
Labai daug tamsumos viduje, nes šviesa viską gaubia tik iš išorės. Ir žmonės, turbūt, galvoja: ji – laiminga asmenybė, geba viskuo pasidžiaugti, itin pozityvi. O aš to nematau ir negaliu pamatyti. Kad ir kaip stengiuosi į save pažvelgti iš šono.
Koks jūsų naujausias gyvenimiškas atradimas (o gal nusivylimas)?
Ne per seniausiai nusprendžiau, kad nuo šiol turiu džiaugtis kiekviena diena ir apskritai gyvenimu. Esu jauna, sveika, turiu puikią šeimą, draugų, gyvenu gerame rajone, mokausi gerame universitete. Svajonių turiu ir laiko jas išpildyti (arba sėkmingai pamiršti). Žodžiu, džiaugtis yra kuo. Reikia vertinti kiekvieną akimirką, juk viskas bet kada gali pasisukti, apsiversti, susikratyti (juokiasi). Tik, kaip įdomu, vos nusprendžiau kaip reikalas džiaugtis ir jaustis už viską dėkinga, gyvenimas itin apsunko. Supratau, kad užsitęsusios geros emocijos labai išvargina. Kur kas labiau nei trumpalaikis liūdesys. Natūralu, kad pradėjau ieškoti mažų dalykų, dėl kurių galima paburbėti. Čia kaip Polianos žaidimas. Tik atvirkščiai.
Kas jus erzina?
Būna tokių žmonių, kurių dantys – visada nevalyti. Kodėl jie jų nesivalo? Argi ne šlykštu vaikščioti visą dieną nevalytais dantimis, o gal net kelias dienas? Žmonėms, kurių dantys nevalyti, matyt, nešlykštu, jie turi svarbesnių dalykų gyvenime. O man šlykštu. Baisiai nemalonu, kai žmogui išsižiojus, jam iš burnos dvokia. Iškart nebegirdžiu, ką jis sako. Išsijungia klausa automatiškai. Čia kaip išgirdusi vandens šniokštimą ar įjungtą dušą, iškart užsinoriu į tualetą. Automatiškai. Nors gal čia nevisai tas pats.
Kalbant apie rimtesnius dalykus, ar jūs irgi pastaruoju metu patiriate gerokai daugiau nerimo nei paprastai? Kaip tai pasireiškia?
Taip, patiriu. Nerimo požymiai: valgau daugiau, miegu daugiau, iki kraujo nusikrapštau kaktą. Ir dar. Kai kvėpuoju, tai, rodos, negaliu iki galo įkvėpti, o kai juokiuosi, nustoju kažkur per vidurį juokingumo, o kai verkiu, nepasiekiu aukščiausio liūdesio taško, nuo kurio viskas – tik geryn. Beje, įsikalbėjimas labai padeda. Gebu sau įteigti, kad man šilta, kai purto šaltis, galiu sakyti, kad man gera, kai iš tiesų taip nėra, tačiau bene svarbiausi mano įsikalbėjimai susiję su rutina. Kai susilygina valandos ir minutės (pavyzdžiui, 10:10), sugalvoju norą. Vengiu skaičiaus 4, nes jis man atrodo nelaimingas, žegnojuosi, kai išgirstu važiuojant greitąją – tai turėtų padėti nukentėjusiam žmogui, vengiu raudonos spalvos, ji man primena kraują. O kas, jei nesilaikant šios tvarkos, nutiks kas nors blogo?
O kas, jeigu nenutiks?
Žinoma, tikėtina, kad visiškai nieko nenutiks, tačiau kiekvienas pasirenka savo riziką, man paprasčiau daryti tai, ką daryti esu įpratusi. Kalbuosi apie tai su savo draugais, bendraamžiais. Jie irgi turi visokių pačių keisčiausių įpročių. Kartais, atrodo, visiška nesąmonė, ko jie prisigalvoja. Tačiau, jei visi turi savo keistumų, tada tai – kur kas mažiau keista, ar ne? Tuo labiau, jei tai jiems padeda...
Ar laikote save protinga?
Imsiu dabar ir išduosiu (šypteli). Laikau save protinga tiek, kiek nesu abejinga kitų protui. Man labai nepatinka kategoriškumas (nepaisant to, kad pati gana dažnai esu kategoriška). Tačiau negaliu toleruoti ir tų, kurie neturi savo nuomonės. Ir vėl tie kraštutinumai. Kažkur turėtų būti riba. Aš galiu prisipažinti, kad nieko nežinau. Ir bijau, kad įsitikinimų pagrindai visiems yra beslystantys ar jau išslydę iš po kojų. Pasaulis elgiasi nebe taip, kaip esame įpratę. Galbūt judame į susinaikinimą?
Bijote pasaulio pabaigos?
Bijau ne pabaigos, bijau pasaulio. Pabaiga man reiškia savotišką susitaikymą, o kol kas aplinkui – tiek daug pykčio, tiek skriaudų. Man kartais sunku susišnekėti su savo artimaisiais, o jiems – su manimi, bet žinau, kad tai – laikina. Visuotinis nesusišnekėjimas ir nuoskaudos tęsiasi ilgai. Per ilgai. Nežinau, ar įmanoma tai išspręsti.
Ar išgyvenote tokią akimirką, kai galvojote, kad mirsite?
Ar išgyvenau? Ne, aš iš tiesų miriau. Tokia, kokia buvau, miriau. Tai, kas dabar sėdi prieš jus, yra visai kitas žmogus, kuris ilgai savęs gedėjo, o paskui nusprendė tiesiog gyventi. Tik ar mes tikrai gyvename? Gali būti, kad užpildome imitacinį pasaulį. Vis dažniau taip pagalvoju.
Papasakokite daugiau.
Tai labai intymi patirtis. Aš jos nepasakosiu, aš ją užrašysiu.
Užrašykite.
Sutarta.
Kas jums simbolizuoja gyvenimą, mirtį ir pomirtinį gyvenimą?
Sulūžusi kėdė.
Ar norite kažką pasakyti pabaigai?
Kažkur skaičiau, kad žmogus, pasiklydęs miške, vaikšto ratais. O ar ne visi mes kartais taip vaikštome? Linkiu ištrūkti iš savo ratų ir pamatyti kitas orbitas, galbūt tada pagaliau gyvensime taikoje. O galbūt ir ne. Nenoriu dalinti tuščių pažadų.
Ačiū jums už pokalbį.