Jei rožės kalbėtų
šimtas dienų
ir tavo rožė prasiskleidė
aš sustojau sekundei
ir pažvelgiau aukštyn
mačiau tavo
veido linijas
ir žvilgsnį
besiiriantį horizontu
tu nusišypsojai
švelniausia šypsena
kurią kada nors
buvau mačiusi
tik dangus žino
bet gulint su tavimi
pelenų patale
ir matant
koks gražus tampa dangus
kol laikas šoka jame
buvo akimirkų
dėl kurių
būčiau pardavusi
savo sielą tik tam
kad tai patirčiau dar kartą
prisimeni
kaip mane apmėtei
šilauogėmis
kaip tavo pirštai
bėgiojo mano lapeliais
tai vadinama meile
tiesa
prisimeni
kai papasakojai man
kaip tu dievini
šaltą orą
lietų
pūgas
aš vos susilaikiau
nepapūtusi kerų
kurie sukeltų audrą
trims savaitėms
tik tam
kad tu pasidžiaugtum gyvenimu
arba tuo kas dar liko
dabar aš suprantu
kodėl lietus
yra vertas meilės
prisiminimai apie gulėjimą
pievoje ir klausymąsi
kaip lietaus lašeliai
trykšta atsitrenkdami
į kietą paviršių
lašų garsas prilygsta
pianino klavišams
bet ar tai buvo pieva
ar lova
ar karstas
kas dabar žino
tai buvo gražu
kaip ir tu mielasis
ir ta nematoma sąsaja
kurią mes laikome
ta meilė
tekanti tavyje
prisiminimai
tūnantys mumyse
tie švelnūs
meilės trupinėliai
besisupantys ore
bet ar mes galėjome
išvengti to
kas mūsų laukė
Kas mes esame?
ar tu niekada nepagalvoji
kas mes esame
ir kaip čia patekome
kaip mes susitikome
ir kodėl
kas jei tai buvo ne sutapimas
o ilgai lauktas likimas
man tereikėjo pavėluoti
penkias minutes
ir aš niekada nebūčiau
patyrusi šios meilės
istorijos
vos penkios minutės
vienas mirktelėjimas
ir aš nebūčiau
atradusi
šios mažos kriauklelės
smėlio jūroje
mano siela
būtų viena
galbūt aš atgulčiau net nežinodama
kad kažkas skirtas man
egzistuoja taip arti
ši mintis kraupi
ar taip nemanai
bet galbūt pabaiga
būtų kitokia
ne tokia tragiška
aš vadinčiausi tavo vardu
ir nežaisčiau slėpynių
su savo jausmais
žinočiau
kas išties esu
aš bijau prie tavęs prisiliesti
nes kas bus
jeigu nudegsiu
aš nenoriu randų
paliekančių istorijas atmintyje
baimė atsisukti
tik trumpam
ir pažvelgti į tave
nes kas
jei tu išnyksi ir vėl
kaip Euridikė į tamsumas
pomirtinės nakties
ar tu jau išsisklaidei
siela žino
tą skausmą
bet širdis niekada
nepasimoko
vien dėl mūsų
sielų ryšio
kuris yra dar keistesnis
už raudonąjį siūlą
mūsų lemtys
kartojasi kiekvieną amžinybę
bet pabaigoje nėra nei skausmo
nei tamsos
aš noriu prisiminti
viską apie tave
bet ar tai įmanoma
Aš tavo veidrodis
tu niekada nesišypsojai
bet tavo siela
spindėjo taip ryškiai
pro tavo odos švelnumą
tas švytėjimas
buvo toks artimas
ir ramus
aš visada žinojau
tu negalėtum
įskaudinti žmogaus
kurį tavo širdis mylėjo
bet tu pradanginai tuos
kurių ji nekentė
net jei ji
skaudino kitas
manosios pasigailėjo
niekas nežinojo kodėl
bet tu ją užrakinai
kažkur giliai
ir aš savo širdies
daugiau nebepamačiau
ji tiesiog išnyko
su tavo ląstelėmis
kaip ir tu
kartais prisiminimai
kuriuose matau
tavo akis
sugrįžta
kaip jos pagauna
saulės virpesius
maniau
jog jie gyvena
tavo žalsvose akyse
lyg pievose
nes kai pažvelgdavai
į mane
jos spindėdavo
ar tai buvo sapnai
ar realybė
aš nebežinau
aš išsiunčiu
laišką aukštyn
dausosna
ar apsimesi
ar palaikysi
mano ranką
kol dar viena siela
prisijungs į gyvenimą
be pabaigos
Ar viskas kitaip?
ar tu vis dar
mane dievini
o gal aš padariau
ką nors ne taip
pernelyg mąstanti sąmonė
užlipa ant mano galvos
ir kelis kartus pašoka
kad sutraiškytų
galvos kaulus
į mažus gabalėlius
lyg ši nusipelnė
išnykti visam
išplėšk mano mintis
ir pasiimk su savimi
tu palieki mane
nebesugrįši
gal praėjus
šiek tiek laiko
kasdien vis mažiau
tave pažinsiu
ir tai bus gražu
Norėčiau, kad žinotum...
vieną vakarą
aš tai supratau
pavydžiu lietui
nes jis gali įsigerti
į tavo venas
kartais tas lietus
krenta per giliai
ir mus sušaldo
kaip beodes avis
skirtingos sielos
ir dalykai tokie švelnūs
užgožiantys realybę
mes nenusipelnėme
kad jie būtų matomi
mūsų skirtumai
neturėtų naikinti panašumų
tik viltis
ir bebaimių sielų meilė
prives mus arčiau
dangaus platybių
gal kada nors laikai pasikeis
ir žodžių baimė liks nuošalyje
tos gitaros stygos
ant mūsų rankų išgis
ir viskas bus taip
kaip tikėjom
svajoju aš
stebėdama žvaigždes
kad vieną dieną tu būtum mano
bet aš niekada daugiau
tavęs nepriglausiu
nes tu pralaimėjai
visuomenei
be moralės ir pabaigos