Kova
Javų laukai ir gluosniai,
Dangaus ir ežero mėlynė,
Gamtos nuogumas užgožia mintis:
Džiaugsmas sielai mistiko,
Atgaiva menininko akims, žiūrėk,
Ir į žmogų atsiversti atsiras viltis!
Užplūdo vizijos ūmai -
Reginiai ir demonų balsai:
Argi tu dar nepavargai?
Jau seniai, bet šalin, jūs,
Veidmainiai angelai!
Nesuviliot manęs jums taip lengvai.
Juk tai sapnai, besapnuoti jau seniai.
Ko jūs taikotės, skėriai?
Iškraustyti mane iš proto?
Sekasi jums neblogai.
Nors slapčia jaučiu, tolimos
Vaikystės apvaizda čia bus tiktai.
Bet tęsiu kelionę savą girios glūdumon.
Užkabinu nuregztą mintį ant šakos,
Ištirpdau sielą lapijos žalumoj.
Išdaigininko burtų pakerėtas,
Aš ištarsiu:
Tebūnie aš Velnio numylėtas!
Eilini tu pagoni, -
Tarė man jisai, -
Kodėl apsimeti krikščioniu?
Juk mano magijos žabangų
Suviliotas palengva,
Teigsi, kad esi miesčionis?
Ką ruošies apgaut, kvaily?
Jau seniai aš gyvenu tavy.
Teigsi savos senatvės nematąs -
Apsireiškimo laiko šuorų, -
Būdamas toks jaunas,
Rytais į jungą bekimbąs?
Mažiau kalbėt pradėjai,
Ąžuolams nemažai
Jausmų išliejai.
Dienos akivaizdoj Mėnulis šviečia,
Į nebūtį sugrįžti kviečia,
Man beskaldant Tavo Sielą.
Nepavaldi laikui tavoji
Beprotybė, ir taries,
Kad tai tavosios išminties
Didybė. Ir štai tikies, jog ilgesys,
Patikėtas dangui, kada nors iškris
Lietum ant sodų ir lapijų?
Lyg vėjo gūsis buvo tai -
Iš paunksmių išlindęs
Išdaigininko balsas.
Vis giliau beeinant girion
Sutinku: rankomis it žnyplėmis jis
Jau sučiupęs mano širdį.
O, poete Bleikai, o, garbusis
Meisteri Eckhartai!
Kada gi laikas man numirti,
Vėlei atgalios save grąžinti,
Kai ne buitis svarbi, o mylimiausią
Irisą pievoje nuskinti.
Bet einu romiai tik į priekį,
Praturtėjęs vidumi keistai,
Nors ginčą su pasauliu jau
Nuo gimimo pralaimėjęs, bet
Giliai širdy jaučiu:
Viltis yra ir ji artėja.
Matau jau properšą šviesos
Girios tolumoj tamsioj:
Gatvės žibintus, pastatus ir tiltus.
Girdžiu ūžesį mašinų. Tad
Išrauki iš galvos piktžoles baisias
Ir pirmyn į šias užmaršties marias!