rūkas siuva sau togą
eina į miestą
rėkauja tarsi statinėj
kad pasaulis naujas
prisikels sriubos šaukšte
o moterėlės kavinėj
srebia sriubą
be duonos
nes tąją sulesė balandžiai
miegantys stoty ant lagaminų
o man tik skauda
kad nereikia galvot kaip togą pasisiūti
kad pakanka centų ir vasarų saujoj
tik kad brangsta vis
tas savaites mąstyti
beprotybės užsklandose
ir kad mažėja puslapių laikrašty
iš kiosko
kurio languose kerojasi
sutinę vaikų atspindžiai