Tamsu, nieko nematyti. Esu erdvioje patalpoje, tačiau kur ji yra? Pagaliau mano ausis pasiekia vaiko klyksmas, jis verkia, šaukiasi pagalbos. Kojos pačios pradėjo mane nešti verkimo link. Vienas žingsnis, antras, trečias. Galiausiai pasinėriau į bėgimą. Privalau jį surasti. Tačiau garsas neartėja, kad ir kiek bėgčiau jo link. Už kažko užkliuvau ir jau guliu parkritusi ant žemės. Sudejavusi rankų pagalba atsisėdau ir pakėlusi galvą prieš save išvydau šviesos spinduliu apšviestą lopšelį. Pakilusi nubėgau jo link ir pažvelgusi į vidų išvydau jį tuščią. Pasigirdo vaiko juokas. Atsigręžiau, tačiau ten nieko nebuvo, tik juoda tuštuma. Atsisukusi atgal, lopšio nebebuvo, kaip ir šviesos spindulio. Ir vėl tas vaiko juokas. Jis artėjo, tačiau iš kurios pusės? Panikos apimta pradėjau dairytis stengdamasi ką įžvelgti. Juokas vis artėjo ir artėjo. Staiga, akyse prašviesėjo, tačiau jas vėl užtemdė vaikų rankos, kurios buvo tiesiamos manęs link. Jie juokėsi artėdami link manęs ir supančioję į ausį tarė:
-Kas diena mūsų daugiau ir tai tavo dėka.
-Nee..! -Mergina pramerkė akis pažadinta savo pačios balso. Jos ranka buvo aukštai iškelta, o veidu tekėjo prakaito lašai. Jos kūno pozicija bylojo, kad ji kažko siekė, tačiau jis išnyko jai nesuspėjus jo pagauti. Teliko aukštai iškelta ranka ir tuščias suspaustas kumštis.
-Ir vėl tas sapnas? -Pasigirdo vyro balsas.
Mergina iš lėto nuleido ranką prie veido ir atleidusi kumštį įsispoksojo į delną. Galiausiai jį uždėjo ant veido ir pridengusi akies krašteliais riedančias ašaras tarė:
-Ar jie kada nors baigsis?
-Sunku pasakyti... Ruoškis, turime eiti. -Ir kiek padvejojęs, ar prieiti prie merginos ir ją paguosti ar tik stebėti ją iš tolo, šis pasirinko antrąjį variantą. Ne už ilgo nuleido galvą, įsikišo rankas į chalato kišenes ir apsisukęs nuėjo palikęs moterį vieną prieblandos šviesoje.
Dar kurį laiką mergina gulėjo, galiausiai atsistojo ir nuėjusi prie kriauklės apšlakstė veidą šaltu vandeniu. Jos žvilgniui susidūrus su pačios savo akimis veidrodžio atspindy, ši įsistebeilijo į save. Nuvargusios akys bei juodi paakiai bylojo apie ne vieną bemiegę naktį. Plaukai, nors buvo susukti į kuodą, buvo išdarkyti bei nušiurę. Išblyškęs veidas, ankstyvos raukšlės bylojo apie nelengvą gyvenimą. Nors buvo dar tik dvidešimt šešerių, į ją pažvelgę žmonės matydavo trisdešimties metų moterį. Baigusi savęs gailėtis, moteris nusišluostė veidą, pagriebė baltą chalatą nuo kėdės ir jį apsivilkusi išėjo daryti tai, ką moka geriausiai, priiminėti naujas gyvybes.
Prieš akimirką tylus, tuščias ligoninės koridorius virto zujančiu bičių aviliu. Seselės pradėjo bėgioti iš vieno kambarėlio į kitą. Viena nešė švarius rankšluosčius, kita instrumentus, trečia akimis bandė surasti jai reikalingą gydytoją ir jį nuvesti prie paciento. Eidama pro jas pajutau nedidelį svorį ant peties. Apsigręžusi išvydau išgąstingas seselės akis žvelgiančias į mane.
-Pacientei iš šeštos palatos prasidėjo saremiai. Mums jūsų reikia.
Nieko nelaukdama nusekiau paskui ją pas busimus tėvelius. Davusi nurodymus pasiruošti vaiko priėmimui dar karta peržiūrėjau motinos sveikatos išrašus. Nors gimdymas prasidėjo keliomis valandomis anksčiau nei turėjo, vaikas turėtų gimti sveikas, o pats gimdymas praeiti be komplikacijų.
Gimdymas jau įpusėjęs. Motina klykia apimta didelio skausmo, seselės ją ramina, o busimas tėvas jau krenta be sąmonės išvydęs išlendančią kūdikio galvelę.
-Kažkas negerai. -Panikos apimta sušuko gimdyvė.
-Nesijaudinkite, nieko blogo nenutiks. Nagi, stumkite. -Nuraminau ją.
-Ne, negaliu! -Su ašaromis akyse užrėkė busima mama.
-Nagi, tikiu jumis. Pasistenkite.Viena, du, trys, stumiam.
-Sustokite! -Nutraukiau moters stenėjimą. Po vaisiaus apžiūros atsigręžiau į sesutes:
-Visi, pasiruoškite gaivinimui! Dabar labai gerai manęs paklausykite. -Tęsiau atsisukdama atgal į gimdyvę. -Virkštelė du kartus apsisuko aplink kaklą. Ji yra per stipriai suveržta, tad negalime atlaisvinti. Turite pasistengti kuo greičiau išstumti vaisių. Ar supratote mane? -Gydytojos žodžius palydėjo garsus moters klyksmas su verksmu.
-Nagi, stumiam!
Po keletos minučių vaikas buvo gimęs, tačiau… Jo veidelis buvo kiek pamėlęs, nekvėpavo. Jis greitai buvo išneštas bei pradėtas gaivinimas. Po pusės valandos trukusio mėginimo sugrąžinti vaikui širdies plakimą, šis mirė. Ne kartą esu pranešusi tokią žinią, tačiau kaskart darosi vis sunkiau ir sunkiau. Iš pradžių tėvų išgastingas žvilgsnis pamačius mane įeinant. Vėliau ašarų riedėjimas skruostais lydimas motinos klyksmo. Seselių mėginimas nuraminti motiną, tėvo pasimetimas, situacijos nesuvokimas. Galiausiai gimdyvei suleidžiami raminamieji, kartais net migdomieji, o tėvas paliekamas su savo apmąstymais šalia miegančios ar ramiai gulinčios žmonos.
-Štai kur tu. -Tarė dailus jaunuolis kopiantis trisdešimt antruosius metus.
-Kas kart darosi vis sunkiau. -Tariau neatsigręždama į jį.
-Tai ne tavo kaltė. Visko pasitaiko. -Pradėjo ją guosti vyras nusipurtydamas nuo papūtusio žvarbaus rudeninio vėjo.
-Tai kodėl sapne jie mane kaltina. -Tyliai tariau prisidengdama veidą ranka.
-Tu nekalta. -Dar karta pakartojo vyras priartėdamas prie merginos, kuri liūdnai žvelgė į miesto vaizdą atsirėmusi į stogo turėklą.
-Eik, leisk man dar čia pabūti kelias minutes.
-Ar tu tikrai to nori? -Paklausė jaunuolis prieidamas stogo atbrailą ir pažvelgdamas žemyn. -Atstumas nemenkas, bus skausminga.
-Nesijaudink, dar nešoksiu. Eik. -Tariau su dirbtinai išspausta šypsena veide.
-Gerai, einu. -Atsakė jis sunkiai atsidūsdamas. -Pasistenk nesušalti. Jau nebe vasara. -Jam išėjus, mergina liko viena ant ligoninės stogo. Ji žvelgė į apšviesto miesto vaizdą ir svarstė, ką blogai padarė. Šį mėnesį tai jau šešta kūdikio mirtis. Ji suvokia, kad visa tai nepriklauso nuo jos. Kad tokio dalyko, kaip virkštelės apsisukimas aplink kaklą ar neišnešiotas vaisiaus gimimas yra gan dažnas atvejis, kurio pasėkmės būna nenuspėjamos. Tačiau ji negalėjo nustoti jausti kaltės. Ji vis labiau save įtikinėjo, kad tai jos kaltė, kad ji nepadarė visko, kad juos išgelbėtų. O jų kūneliai ją persekiojantys sapnuose tik patvirtina, kad dėl jų mirties kalta tik ji.
***
-Vardas?
-Alisa.
-Amžius?
-Dvidešimt šeši.
-Ar esate prieš tai lankęsi panašiose istaigose?
-Turite omenyje, ar kada buvau pamišusi?
-Aš taip nesakiau.
-Bet pagalvojote.
-...
-Ne, nesu. Tai pirmas kartas.
-Kodėl čia atėjote?
-Iš karto sakau, man jūsų pagalbos nereikia, tai tik sapnai. Atėjau tik dėl kolegos, kuris privertė mane čia apsilankyti.
-Gal galėtumėte papasakoti sapną?
-Nėra ką pasakoti. Tuščia tamsi patalpa. Pasigirsta vaiko verksmas. Bandau jį surasti, tačiau neišeina to padaryti, nes aplinkui juoda. Galiausiai prieš save išvystu tuščią lopšį. Po kurio laiko jis dingsta ir pasigirsta vaiko juokas. Akyse prašviesėja, tačiau prieš save išvystu juodas vaikų rankas, kurios tiesiamos manęs link, ir vėl nieko nebematau. Galiausiai prie ausies išgirstu vieną jų sakant, kad jų kas dieną vis daugėja, o dėl to kalta aš. Ir pabundu. Tai tik sapnai, labiau košmarai. Per juos neišsimiegu. Išrašykite kokių migdomųjų ar raminančiųjų ir keliausiu.
-Kaip dažnai juos sapnuojate?
-Karta į savaitę, gal dažniau.
-Kaip pati manote, dėl ko tai sapnuojate?
-Kad nėr čia ką mąstyti… Dirbu su vaikais, naujagimiais. Mirtys dažnas atvejis, o košmarai dirbant tokį darbą taip pat dažnas dalykas. Jei jūs kas dieną susidurtumėte su mirtimis, taip pat tuos vaizdus sapnuotumėte. Nematau nieko blogo ar neiprasto tame. Tiesiog per juos neišsimiegu. Tai didžiausia problema.
-Ar pati esate turėjusi ar gal turite vaikų?
-Ne ir ne.
-Ar kaltinate save dėl tų mirčių?
-...
-<...> Gal ne taip paklausiau. Leiskite perfrazuoti klausimą. Ar tos mirtys būna nelaimingi atsitikimai, gal dėl jūsų kaltės, ar jos dažniausiai būna savaiminės, dėl ko jūs, kaip gydytoja, nieko negalite padaryti?
-...
-...
-Jau nebežinau… Nors viskas rodo, kad tai savaiminės mirtys ir mes niekuom nebegalėjome jiem padėti, tačiau kuo toliau, tuo vis labiau tikiu, kad tai mano kaltė… Ar galiu jau eiti?
-Aš jums išrašau keturias savaites atostogų susijusių su pablogėjusia sveikata.
-Bet aš sveika!
-Nor kūnas sveikas, nereiškia, kad sveika ir siela.
-...
-Tikiu, kad jums sunku pripažinti, kad turite psichologinių problemų, tačiau tikiu, kad per šias keturias savaites jums pagerės. Pabūkite pati su savimi, apmąstykite savo gyvenimą bei raskite atsakymą į svarbiausią sau keliamą klausimą: ”Ar tai jūs kalta dėl jų mirčių”.
Išėjusi iš pastato kūną persmelkė žvarbus artėjančios žiemos oras. giliai įkvėpusi ir Iškvėpusi prieš save išvydau baltą šąlančio oro debesėlį. Labiau įsisukusi į rudeninį paltuką nuėjau namų link.
Neilgai trukus susikroviau daiktus ir išvažiavau prie jūros. Vis dar kankino košmarai, netgi dažniau, kone kiekvieną dieną, tačiau bent jau galėjau tokiom bemiegėm naktim nueiti į paplūdimį ir atsisėdusi ant smėlio stebėti dangų. Šiuo metų laiku, kuomet dangus būna giedras, žvaigždės pasirodydavo pilnu gražumu. Ilgai taip sėdėdavau, mėgindavau surasti vidinę ramybę. Praeidavo valanda, dvi, trys. Galiausiai sustingusiomis nuo šalčio kojomis atsikeldavau ir iš lėto patraukdavau namų link.
Vieną dieną, vaikščiodama po apylinkes aptikau miestelio kapines. Jos nebuvo didelės, tačiau nepasakyčiau, kad buvo ir labai mažos. Klajojau tarp paminklų tarsi ko ieškodama, tačiau pati nežinojau ko. Galiausiai mano akys užklido ties data ”1986.10.11-1986.10.11”. Sustojau ir įsistebeilijau į užrašą. Praėjo valanda, antra, trečia, o aš kaip stovėjau, taip tebestovėjau ir žiūrėjau. Ten pat grįžau ir sekančią dieną ir dieną po jos. Vis stovėjau ir žiūrėjau.
Taip praslinko savaitė, antra, o aš vis dar nežinojau, ko ieškau, ką bandau surasti ar sau įrodyti. Slenkant trečiajai savaitei, užtikau save einančią kapinių link. Kojos mane jau pačios tenai vesdavo. Net nepastebėdavau, kaip iš namų, parduotuvės ar paplūdimio tiesiu keliu eidavau čia, prie šio paminklo. Atsistojus kiek atokiau vėl įsižiūrėjau į užrašą ir laukiau. Net nepajutau, kaip šalia manęs atsistojo žmogus ir stovėjo kartu su manimi.
-Ko laukiame? -Galiausiai pasiteiravo jis. Net krūptelėjau iš netikėtumo bei mažo išgąsčio. Pažvelgusi jam į akis mandagiai atsakiau:
-Nieko. Tiesiog stoviu ir žiūriu.
-Greitai turėtų iškristi pirmasis sniegas. -Ir pridėjęs rankas prie burnos išpūtė šiltą oro gusį sau į delnus, kuris per akimirka virto baltu oro debesiu kylančiu į viršų bei išnykstančiu. -Tokiu metų laiku reikėtų vengti ilgų pasibuvimų lauke. Šaltis greitai daro savo ir net nepastebėsi, kaip jau kitą rytą gulėsi lovoje su temperatūra.
-...
-Šios kapinės yra gan senos. Dažnai jas praeinu eidamas į darbą bei iš jo. Ir štai, vieną dieną pamačiau tave čia stovinčią ir žiūrinčią į šį paminklą. Pagalvojau, kad busi taip iš kur atklydusi ir prie tos progos apžiūrinėji mūsų miestelio kapines. Tačiau išvydau tave ir sekančią dieną, ir dieną po jos. Tu tik ateidavai ir stovėdavai. Tarsi ko laukdama. Galiausiai nusprendžiau prieiti ir paklausti, ko lauki.
-Kiekvieną dieną šis kapas turi po naują žvakutę. Kas kart čia ateidama matau iš naujo degančią tokią pačią išlietą žvakę. Niekada nemačiau, kas ją uždega, nes kai ateidavau, ji jau degdavo.
-Nemėginai ateiti anksčiau? Juk kiekvieną dieną ateini per pietus, o žvakutė matomai jau būna įpūsėjusi degti.
-Mėginau, bet kaskart mane kas nors sustabdydavo.
-Nepasiduok. Matau, kad kažko ieškai. Kai būsi pasiruošusi, tas žmogus tavęs lauks. Galiausiai gal tau pavyks surasti tai, ko ieškai.
Kelias dienas mąsčiau apie to vyro ištartus man žodžius. Galiausiai nusprendžiau nueiti į kapines ryte ir iš toli pažvelgti į tą žmogų. Ėjau iš lėto, vis abejodama savo pasirinkimu. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau prie pagrindinio įėjimo į miestelio kapines. Pakėlusi žvilgsnį išvydau jį. Kurį laiką stovėjau. Galiausiai nuėjau prie jo ir atsistojusi gretimais tyliai tariau:
-Tai jūs.
-Aš.
-Kodėl iš karto nepasakėte, kad tai jūsų kapas?
-Nebuvo reikalo.
-...
-Tikiu, kad nori kažko paklausti. Drąsiau.
-Kaip jis mirė?
-Gimė neišnešiotas.
-Ar spėjote su juo bent kiek pabūti?
-Keturias valandas. Tiek laiko jo gyvybė buvo palaikoma aparatų, kol galiausiai kepenys atsisakė funkcionuoti ir jis mirė.
-Ar nekaltinate gydytojų? Galbūt jie galėjo jį išgelbėti.
-Iš pradžių kaltinome. Tačiau slenkant dienom suvokėm, kad tai ne jų kaltė. Taip galėjo atsitikti bet kam. Kol žmona buvo prižiūrima kelias savaitės dėl sunkaus atsigavimo po šoko, aš turėjau galimybę apžiūrėti ligoninę, susipažinti su ten dirbančiais. Ne kartą mačiau mūsų vaiką priėmusį gydytoją skubantį iš palatos į palatą. Jis stengėsi iš visų jėgų daryti viską, kad padėtų sužeistiems, išgelbėtų kiekvieną gyvybę. Tad vieną dieną priėjau prie jo ir padėkojau.
-Už ką?
-Už tai, kad priėmė mūsų vaiką.
-Bet jis neišgyveno.
-Tai nereiškia, kad jis neįdėjo visų pastangų palaikant jo gyvybę tas keturias valandas.
-...
-Gal galėčiau paklausti, ko ieškai?
-Ramybės. -Tariau su riedančia ašara per skruostą.
-Ar padėjau priartėti prie jos?
-Nežinau… Vis dar regiu mirusius vaikus. Jie nenustoja manęs kaltinti.
-Gal jie ateina ne kaltinti tavęs, o padėkoti?
-Už ką? Mirtį?
-Juk buvai pirmoji juos palietusi ateinant į šį pasaulį. Tu buvai ta, kuri jais rūpinosi, darei viską, kad padėtum pamatyti bent dalelę šio pasaulio. Taip pat juos palydėjai į anapusinį pasaulį. Buvai šalia naujagimių, kai nieko aplinkui nebuvo. Nors niekas apie juos nežino, niekas jų nėra net regėjęs bei niekada jų neišvys, tu esi ta, kuri prisimins kiekvieną jų. O jie niekada nepamirš tavęs. Tad paklausiu tavęs dar karta, ar jie tikrai ateina taves kaltinti?
Po šių žodžių jis išėjo, o aš likau stovėti čia, kapinėse, visai kaip pirmą kartą atklydusi į šias žemes. Ilgai mąsčiau, ką jis man tą dieną pasakė. Košmarai irgi baigėsi. Galiausiai grįžau į darbą. Viduje jaučiau palengvėjimą, tačiau kažko trūko. Žinojau, kad nepabaigiau pradėto darbo, galutinai neišsilaisvinau iš mane supančių pančių…
Tamsu, nieko nematyti. Vėl ta erdvi patalpa, tačiau kur ji yra? Pagaliau mano ausis pasiekia taip seniai girdėto vaiko klyksmas, jis verkė, šaukėsi pagalbos. Kojos pačios pradėjo mane nešti verkimo link. Vienas žingsnis, antras, trečias. Galiausiai pasinėriau į bėgimą. Privalau jį surasti. Tačiau garsas neartėja, kad ir kiek bėgau jo link. Už kažko užkliuvau ir jau guliu parkritus ant žemės. Sudejavusi rankų pagalba atsisėdau ir pakėlusi galvą prieš save išvydau šviesos spinduliu apšviestą lopšelį. Pakilusi nubėgau jo link ir pažvelgusi į vidų išvydau jį tuščią, kaip ir daugelį kartų prieš tai. Pasigirdo vaiko juokas. Atsigręžiau, tačiau ten nieko nebuvo, tik juoda tuštuma. Atsisukusi atgal, lopšio nebebuvo, kaip ir šviesos spindulio. Ir vėl tas vaiko juokas. Jis artėjo, tačiau iš kurios pusės? Tos pačios panikos, kaip ir anksčiau, apimta pradėjau dairytis stengdamasi ką įžvelgti. Juokas vis artėjo ir artėjo. Staiga, akyse prašviesėjo, tačiau jas vėl užtemdė vaikų rankos, kurios buvo tiesiamos manęs link. Jie juokėsi artėdami link manęs ir galiausiai buvau jų supančiota. Ištiesusi rankas juos taip pat apglebiau ir stipriai suspaudžiau savame glėby. Taip prabuvome begales laiko. Jie laikė mane, o aš juos. Juokas dingo, liko raminanti tyla. Galiausiai ties ausimi išgirdau taip pažįstamą balsą:
-Mūsų kas dieną vis daugėja ir tai tik tavo dėka. Mums nebėra taip liūdna, kaip anksčiau. Ačiū, kad mūsų nepalikai ir sudie. Mums jau laikas, kaip ir tau.
-Sudie. -Te spėjau ištarti ir prieš save išvydau ligoninės lubas. Akių kampučiais riedėjo ašaros, tačiau lūpos rodė dailią šypseną veide.
-Alisa, ketvirta palata. -Tarė į kambarėlį įlėkusi seselė ir pradingo koridoriuje tarp kitų padėjėjų.
Nusišluosčiusi akis atsistojau. Žvilgtelėjau pro langą ir išvydau krentant pirmąjį šių metų sniegą, kuris po truputi pradėjo dengti visą žemę. Giliai įkvėpiau, apsivilkau baltą chalatą ir išėjau daryti tai, ką moku geriausiai, priiminėti gyvybes. Tik šį kartą buvau dar labiau pasiryžus išgelbėti kiekvieną plakančią širdutę patekusią į mano rankas.