NEĮVYKĖS STEBUKLAS
Jį pasitiko šiaurinio vėjo šuoras. Vyras instinktyviai pakėlė palto apykaklę ir nusikeikė palikęs šalį ofise. Toli gražu nesijautė pasiruošęs artėjančiai žiemai. Kita vertus, tos pliurzos ir amžinos darganos žiema ir nepavadinsi. Beliko džiaugtis, kad šią akimirką siautėjo šiaurys be savo ištikimos palydovės šlapdribos.
Vyras perėjo į kitą pėsčiųjų gatvės pusę ir sustojo po prekybos centro stogu. Nuo kiaurai vilnos paltą geliančio šalčio jis vargu ar saugojo, bet jei staiga pradėtų lyti, liktų sausas. Nors gal tai tebuvo įprotis, juk visi rūkantys žmonės slepiasi po stogais, vyras nebuvo išimtis. Jis išsitraukė iš kišenės Marlboro pakelį, susižvejojo vieną iš kelių likusių cigarečių ir prikando lūpomis, kol žiebtuvėlio ugnies liežuvis lyžtelėjo ir padegė tabako mišinį. Įtraukė į save nuodėmingo nuodų mišinio, jautė kaip šiltas dūmų kamuolys palengva pripildo plaučius ir kūną. Iškvėpė jį lauk ir stebėjo vėjo nešamus dūmus, kol šie pranyko.
Jis užsimerkė ir užvertė galvą aukštyn. Šiaurys pasinaudojęs progą suleido savo dantis į nuogą, nepridengtą odą, bet vyras to nepaisė. Niekaip negalėjo suprasti, kada jo gyvenimas ėmė ridentis stačiu šlaitu žemyn. Jis vis dar buvo sėkmingas ir paklausus verslininkas, dirbo puikioje tarptautinėje kompanijoje, tačiau namuose jautėsi tarsi svetimas, įsibrovėlis. Jau kurį laiką jį persekiojo mintis, kad kažkas slysta jam iš ranku, tačiau neturėdamas supratimo kas, buvo linkęs ignoruoti šį jausmą. Kokia prasmė jaudintis dėl to, ko net nežinai esant. Dar prieš kelias savaites jis nebūtų patikėjęs, kad to paties gyvenimas subyrės į šipulius. Tas gyvenimas, kurį jis taip skrupulingai kūrė, ėmė skilti tarsi trapiausias stiklas.
Vyras žvelgė į smilkstančią cigaretę ir įtraukė dar vieną nuodų porciją, tarsi tik taip jis galėtų blaiviai suvokti aplinką ir paties sujauktą gyvenimą. Jis iškvėpė ir stebėjo nykstančius dūmus. Pastaruoju metu jo neapleido mintis, kad būtent taip atrodo jo gyvenimas. Tarsi tikras, tarsi apčiuopiamas, bet negandų vaikomas blėsta per greitai, kad spėtum jį pagauti prieš amžiams išnykstant.
Visgi, kada pirmą kartą pajuto, kad kažkas pasikeitė? Nejau tai išties buvo pietų pertrauka, kuomet susėdę bendroje erdvėje kolegos klegėjo apie savo kasdienybę, džiaugsmus bei vargus? Vyras turėjo puikią komandą, geresnės jis net nebūtų sapnavęs. Pradedant administratorėmis, kurios rasdavo adatą šieno kupetoje ir baigiant kitais projektų vadovais, kurie nors ir suklysdavo analizuojant duomenis, visada buvo imlūs ir pasiruošę tobulėti. Tad kodėl jis nusprendė drauge su jais nepietauti? Kada tiksliai tai prasidėjo?
Vyras užsimerkė jau regėdamas vaizdą priešais save. Tą dieną daugelis atsinešė maisto paruošto namuose. Bet juk tai nieko keisto, daugelis taip daro. Tik šį kartą buvo kitaip. Vieno maistas priminė jovalą, o jis tik juokėsi minėdamas, kad vakar jo dukra jiems su žmona paruošė romanišką vakarienę ir nors tai išties atrodė kaip neaiškios konsistencijos masė, skonis tikrai pranoksta lūkesčius. Kita pristatė savo vyro firminį patiekalą – lietinius blynus, „nes niekas negamina geresnių blynų už mano vyrą“. Tuomet ir pasipylė visa patiekalų kakofonija: mano draugė vakar buvo troškinio nuotaikoje, kad ir ką tai reiškia, aš labai tikiuosi, kad ši nuotaika ją lankys dažniau; pas mus vakar lankėsi mano brolis su sužadėtine, tai pusę dienos su žmona kūrėme dvylikos patiekalų vakarienę, dabar kurį laiką abu galėsime negaminti; vakar mane lankė tėvai, norėjo pažiūrėti, kaip aš vargšė viena gyvenu sostinėje, privežė tiek maisto, kad pusė metų tikrai būsiu soti… ir taip toliau, ir panašiai.
Bet kodėl? Kodėl tai vyrą taip dirgino? Juk seniau drauge su kitais draugiškai pašiepdavo vienus ar kitus kolegas, kol skambus jų juokas pasklisdavo ne tik bendrojoje erdvė, bet ir visame ofise. Jis pažvelgė į priešais stūksantį verslo centrą, kuriame dirbo jau penkerius metus. Vyras mintyse atkūrė įvykių grandinę ir pagaliau pagavo siūlo galo. Tada pirmą kartą blaiviai suprato, kad jo paties gyvenimas slysta pro pirštus. Tarsi lietaus lašus jis saujoje kaupė visą savo gyvenimą ir staiga jo rieškučios negebėjo jo sulaikyti.
Vyras vėl įtraukė į save dūmų kamuolį. Jei būtų supratęs anksčiau, būtų kažką pakeitęs, tačiau laikas nebuvo jo sąjungininkas. Greičiau jau nepriklausomas stebėtojas. Vis dėlto, kada tiksliai jo gyvenimas pasikeitė? Stebėdamas nykstantį dūmų kamuolį vyras mėgino surasti priežastį. Ar tai tabakas?
*
-Tau reikėtų mesti rūkyti,-pasakė žydraakė gražuolė jam lydint ją namo. Moteris neatrodė nei pikta, nei liūdna, tai labiau priminė bendro pobūdžio rekomendaciją, kurios laikymasis ar ne, neturėjo didelio skirtumo. Kita vertus, tai nebuvo tik vienas pokalbis. Kiek vėliau ji jam dar ne kartą tą sakė, pavyzdžiui:
-Domai, tu bent jau pasvarstai mesti šį šlamštą?
-Po vestuvių, Maja, pažadu,-atsakė jis su šypsena, o moteris tik pavartė akis tarsi žinodama, kad neverta tikėti šia pasaka. Kita vertus, net tada ji nepyko, veikiau susitaikė. O gal turėjo viltį, kad vieną dieną jis išties mes. Bet ir tai nebuvo paskutinis kartas, kuomet Maja jam priminė apie šį įprotį.
-Po velniu, Domai, juk prašiau nerūkyti namie!-pyko moteris ir užtrenkė praviras balkono duris, kad net langai drebėjo.
-Tai ką tu man siūlai? Rūkyti laiptinėje?-nerūpestingai atsakė vyras per daug neimdamas į galvą jos žodžių.
-Lauke!-atskrido piktas jos priekaištas iš virtuvės. Vyras dirstelėjo sau per petį ir stebėjo kaip ji visą sukauptą įniršį išlieja ant nekaltos morkos. Maja nebuvo kulinarė, bet kapojant tą morką atrodė lyg toks ir būtų jos pragyvenimo šaltinis. Morka, kaip ir kitos daržovės, nyko akyse greičiau nei jo iškvepiami dūmų kamuoliai.
*
Ne, toli gražu rūkymas nebuvo viso to priežastis. Dominykas turėjo šį įprotį gan seniai, kažkada gal ir svarstė mesti, bet su laiku susigyveno su šia silpnybe. Žinojo, kad Majai tai nepatinka, bet ji niekada dėl rūkymo nebuvo rimtai supykus. Po vestuvių išties apie tai bambėdavo, tačiau tai tebuvo siūlymai, o ne konkretūs reikalavimai ar ultimatumas.
Reiškia turėjo būti kita priežastis. Vyras vėl įtraukė tabako mišinio į save ir sulaikė prieš iškvėpiant lauk. Matydamas kolegas klegančius apie savo mylimuosius, jis suprato, kad jo paties šeima byra ir kad vaikšto ant plono ledo. Dominykas mėgino suvokti, kada ledas pradėjo tirpti, juk tai negalėjo įvykti prieš kelias savaites, tam reikėjo laiko. Ar tai dėl to, kad kartais pamiršta padaryti tai, ko prašomas?
Maja visada atleisdavo jo užmaršumą. Ji vis primindavo, kad dantų pastos tūbelę reikia užsukti, o ne numesti bet kaip; kad kojinės turi būti antrame stalčiuje, o ne taip jos apatinių; kad po namus su batais vaikščioti yra griežtai draudžiama; kad prieš dedant lėkštę į indaplovę reikia išmesti maisto likučius ir ją nuskalauti, nes antrą kartą per mėnesį jį meistro nekvies. Moteris atleisdavo visus jo nesėkmingus bandymus nueiti į parduotuvę, visas neatsakytas žinutes ar praleistus skambučius. Ji net atleisdavo jam tai, kad jos pačios paltas, naktį praleidęs šalia jo, pritraukdavo tabako kvapo, o po to visada pasikartodavo ta pati scena – „Domai, kada tu mesi tą šlamštą!“ arba „Kodėl negali laikyti savo palto balkone, gal bent balandžiai netūpinės ir bus kažkokios naudos“. Kad ir kaip būtų, jo netobula atmintis niekada nebuvo kliūtis.
*
-Do-mi-ny-kai, kur tu po galais vakare valkiojiesi?-pasigirdo pavargęs balsas anapus ragelio.-Žinai kokia šiandien diena? Kiek dabar valandų?..
Šiandien tikrai buvo trečiadienis ir jo laikrodis rodė kelias minutes po devynių, bet Maja tikrai klausė ne to. Ji nebuvo pikta, tą jis suprato iš balso, greičiau jau pavargusi ir jai reikėjo kompanijos, kad galėtų kam nors apie tai pasiskųsti. Ir jis neprieštaravo, tik jautė, kad tai kažkaip susiję su juo, nes Maja retai kada vadino jį pilnu vardu. Dominykas neturėdamas jokios supratimo pažvelgė į savo „Google“ kalendorių. Diena buvo prikimšta visko, pradedant mokymais, susitikimais su klientais ir ataskaitos ruošimu. Ir štai tada jis pastebėjo raudoną įvykį – 20.00 Šokių repeticija.
-Velnias, Maja…-jau ketino maldauti jos atleidimo, tačiau moteris tęsė toliau:
-Kad tu žinotum, Martynas yra puikus šokėjas… Jei taip ir toliau, manau, kad savo pirmąjį šokį šoksiu su juo.
-Martynas yra mažas iškrypėlis, kuris uždirba duona grabaliodamas svetimas moteris!
-Martynas yra nuostabus choreografas. Dar niekada gyvenime aš taip gerai nešokau. Žinok, aš labai rimtai svarstau sušokti su juo pirmąjį šokį,-juokėsi Maja ir Dominykas kiek lengviau atsikvėpė. Audrą jį pralenkė, bet vien mintis, kad paliko Mają su prielipa Martynu jį erzino. Tą dieną jis pasižadėjo daugiau nekartoti šios klaidos ir jam puikiai sekėsi. Vis dėlto, tai buvo mažmožis palyginus su tuo, kas nutiko prabėgus keleriems metams.
Grįžęs namo rado Mają patogiai įsitaisiusią ant sofos su raudono vyno taure. Žiūrėjo mažiausiai tūkstantį kartų matytą „Friends“ serialą ir nepaisė jo pasirodymo. Dominykas akimirksniu užuodė gundantį keptos vištienos aromatą ir pasiteiravęs žmonos, kokia proga tokia karališka vakarienė, nusekė paskui nosį link nuostabaus kvapo šaltinio.
-Tu čia rimtai ar juokauji?-atsisuko moteris ir su lengvu priekaištu stebėjo savo vyrą dėliojant atskirus vakarienės elementus į lėkštę. Dominykas per daug negalvojęs šovė, kad paprastai ji nekepa vištienos, nes tai per daug laiko ryjantis malonumas. Maja nieko į tai neatsakė, ji tik pavartė akis ir pripildė vyno taurę.
Dominykas kiek susimąstė ir dar kartą patikrino „Google“ kalendorių. Tai buvo eilinis penktadienis, net ne trylikta, tad nelabai suprato Majos užuominų. Pamėginęs perklausti, sulaukė tik iš anapus ekrano sklindančio juoko. Vyras mintyse mėgino surasti paaiškinimą tokiam žmonos elgesiui, tačiau viršutinėje meniu juostoje pamatęs praleistą skambutį susitelkė į jį. Tarsi griebdamasis šiaudo nuleido meniu ir pažvelgė į skambintoją. Mama. Skambino prieš penkiolika minučių. Įsikandęs orkaitėje keptos bulvės nutarė perskambinti ir leisti Majai ataušti.
Mama kaip visada buvo šneki ir kažko perdėtai laiminga, tačiau klausti Dominykas nesiryžo, turint omeny, kad ir ji kalbėjo užuominomis, o tai ėmė erzinti. Moteris atrodė nustebinta, kad Dominykas ir Maja šiuo metu namuose, o ne kokiam restorane. Ją pribloškė žinia, kad jie net neketina išeiti iš namų. Ir galiausiai mama paklausė – kodėl jūs švenčiate namuose? Ar kas nutiko?
Dominykas dar kartą pamėgino suvokti, kuo šis prakeiktas penktadienis skyrėsi nuo kitų, kad net mama apie jį taip spirgėjo. Galiausiai ji paklausė apie dovanas, ką jis padovanojo Majai, ir tuomet Dominykas suprato, kad tai nebuvo penktadienis, tai buvo rugsėjo 10 diena, jų vestuvių metinės. Jie nusprendė atšvęsti jas namuose, dviese. Susitarė dirbti pusė dienos, o likusį laiką praleisti ant sofos, žiūrėti serialus ir gerti vyną. Maja pastarąjį mėnesį plėšėsi tarp darbo ir mokslų, tad norėjo nors vieną dieną praleisti ramiai, o jis neprieštaravo. Ir pamiršo.
Dominykas pažvelgė į tuščią vietą ant sofos ir suprato susimovęs kaip reta. Ant kavos staliuko stovėjo tuščias vyno butelis ir nedidelė dovanų dėžutę, tuo tarpu Maja išnyko lyg dūmas. Apsidairęs pamatė šviesą sklindančią anapus miegamojo durų.
Tą vakarą Dominykas smeigė peilį Majai į širdį, jis pažadėjo ir pamiršo, tarsi ji nebūtų verta jo laiko. Žinoma, žmona, kurios širdis auksinė, jam atleido ir nelaikė pykčio užantyje. Tačiau ir tai buvo juokai palyginus su tuo, kas įvyko prieš metus.
Dominykas puikiai žinojo, kad Maja dirba pilnu etatu ir lanko kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vyksta kas antrą dieną vakarais. Dažniausiai jie susitikdavo tik savaitgaliais ir moteris būdavo tokia pavargusi, kad pusę dienos skirdavo miegui, o kitą – namų darbams. Dominykas tą puikiai suprato ir jam tai niekada nekėlė rūpesčių, tačiau vieną dieną tarsi kokia musė įgėlė.
Tiek vyrui, tiek žmonai diena buvo nepakeliamai sunki ir emociniai rezervuarai perpildyti, tad bet kokia smulkmena galėjo įžiebti kibirkštį. Dabar Dominykas jau nebuvo tikras, kas būtent ją įžiebė, bet buvo tikras, kad tai mažomis ar net mažiau už mažmomį, greičiausiai laiku nesumokėtos sąskaitos. O iš tiesų jiems tiesiog reikėjo nuleisti garą ir atpirkimo ožys pasitaikė namuose, jis neturėjo kur bėgti. Jie liepsnojo kaip nepriklausomybės laužai vienas kitą kurstydami, kad net kaimynai galėjo girdėti spragsėjimą. Ir tada Dominykas, pamiršęs visas aplinkybes, norėjo kad jai skaudėtų tiek pat kiek jam. Jis prisiminė visas tas naktis, kuomet jį grįždavo vėlai ir apkaltino turint slaptą gyvenimą. Vyras šovė frazę verta didžiojo sprogimo:
-Tai ir eik pas savo meilužį, jei tau su manim taip blogai! Duokis su juo nors ir kiaurą parą!
Majos atsakymas buvo iškalbingesnis už tūkstantį žodžių ir dar kelias dienas buvo regimas ant jo skruosto.
Kitą rytą Dominykas paskambino į darbą ir pranešė, kad dirbs iš namų, nes prastai jaučiasi.
*
Taip, Dominyko užmaršumas pakišdavo koją, tačiau kad ir kaip blogai būtų buvę, vyras jautė, kad tai nebuvo tikroji priežastis. Turėjo būti kažkas kito, kažkas jam labai artino, kad nepaisant visų ženklų sugebėjo to nepastebėti.
Palto kišenėje suskambo telefonas. Įsikandęs cigaretę pažvelgė į ekraną – Tomas Darbas. Atmesti. Ir mobilusis vėl buvo paslėptas po dviem sluoksniais vilnos. Dominykas įtraukė tabako mišinio į save ir prieš iškvėpdamas jį laukan užgesino cigaretę. Paskutiniai dūmų kamuoliai dar ilgai sūkuriavo vėjyje, kuris akimirkai aprimo tarsi laukdamas naujos nepasiruošusios aukos. Galiausiai jie dingo iš akiračio ir Dominykas suprato. Staiga viskas stojo į savo vietas.
*
Vyras sėdėjo prie rašomojo stalo ir stebėjo ataskaitos lenteles. Žinojo, kad kažkur įsivėlė klaida, nes duomenys nesutapo, todėl buvo pasiryžęs rasti ją ir ištaisyti. Projektas buvo beveik baigtas ir jiems liko vos kelios formulės ir galima bus teikti juodraštį klientui. Kuo greičiau pabaigs projektą, tuo greičiau galės imtis kito. Pastaruoju metu projektų jiems netrūko, trūko darbščių rankų, kurios prisidėtų prie jų įgyvendinimo.
-Domai, tu vis dar čia?-nusijuokė Tomas vilkdamasis paltą.
-Jau tuoj eisiu,-atsakė vyras nepakėlęs akių nuo ekrano.
-Aš girdėjau gandus, kad tu gyveni ofise, bet kažkaip niekada nepriėmiau to už gryną pinigą,-juokėsi Tomas ir atsistojo tarpdury.-Dar daug liko? Gal tau padėti? Ryt teiksime klientui juodraštį, tad galėsiu duoti kelis žmonės į pagalbą.
-Ne, mes ir jau baigiame, teliko sutvarkyti formatą ir tiek,-nusišypsojo Dominykas ir pagaliau pakėlė akis į kolegą.
-Majos širdis, matyt, auksinė, jei tau leidžia dirbti nuo pat ryto iki…-Tomas pakratė ranką, kol galiausiai išvydo laikrodžio ciferblatą.-Eik sau, jau po aštuntos! Tu gi pradedi nuo aštuonių. Garbės žodis, mano žmona mane papjautų, jei aš tiek laiko praleisčiau darbe,-nusijuokė kolega ir mostelėjo ranka atsisveikindamas.-Eik namo, Domai. Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs.
*
Kada tai buvo? Pavasarį? Taip, tai tikrai buvo pavasaris. Būtent tada jo gyvenimas tarsi stiklas ėmė trūkinėti, kol galiausiai pažiro šukės, kuriomis dabar vaikšto. Pasirodo ne veltui sakoma, kad negalima tarnauti dviem ponams. Vienas bus mylimas, o kitas – nekenčiamas. Ponas darbas išgrūdo Mają į antrą planą pareikalaudamas viso laiko ir dėmesio sau, o juk ji didžiausias jo gyvenimo laimėjimas ir džiaugsmas. Ne, ji buvo daug daugiau, Maja buvo visas jo gyvenimas.
Dominykas paėmė į rankas telefoną, atrakino pradžios ekraną ir akimirką įsižiūrėjo į Majos besišypsantį veidą. Tai buvo jų atostogos Italijoje aną vasarą. Ji pamiršo pasiimti skrybėlę, tad jie pusė dienos vaikščiojo po vietinį turgų, kol galiausiai Maja rado sau galvos apdangalą. Dar ilgą laiką ji sakė, kad tai buvo geriausias jos kada pirktas suvenyras – ir gražu, ir praktiška.
Akimirksniu vaizdas pasikeitė. Ateinantis skambutis – Tomas Darbas. Dominykas vėl atmetė ir šį kartą paspaudęs ant kontakto pasirinko retai kada naudojamą funkciją – blokuoti. Grįžo į pagrindinį ekraną, stebėjo besišypsančias žmonos akis ir paspaudė nedidelę jos piktogramą. Skambutis, žinutė ar vaizdo skambutis?
Dominykas paslėpė vieną ranką palto kišenėje, kuo toliau nuo šiaurinio vėjo dantų, kurie tik ir tykojo aukos. Užčiuopė Marlboro pakelį, ištraukė jį ir perskaitė tekstą po nuotrauka: „Tavo išpučiami dūmai kenkia vaikams, šeimai ir draugams“. Tai buvo daugiau nei ironiška. Jis matė devynias galybes tekstų ant skirtingų etikečių, visas jas jau mokėjo mintinai, tačiau tik dabar priėmė šį raginimą asmeniškai. Ne, tai nebuvo raginimas, net ne perspėjimas. Dominykas sugniaužė pakuotę kumštyje ir metė šiukšlių dėžėn, tada ryžosi paskambinti. Vienas pyptelėjimas ir balsas paskelbė žinią:
-Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pamėginti vėliau.