„Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos”. Iš tiesų, tai aš sėdžiu gatvėje ir stebiu žmones. Žmonės nežino, kad yra stebimi. Nežino, kad jie man kaip ant scenos. Sėdžiu gatvės įlinkime, todėl niekad nežinau, kas įeis į mano dėmesio lauką. Pirmiausia, stebėdamas žmones įsižiūriu į jų batus. Batai viską pasako – kokio žmogus amžiaus, kokios lyties, kokių polinkių, koks jo apsileidimo lygis. Galiu padaryti išvadą, kad daugelis vasarą dėvi arba sportbačius, arba basutes. Visai neseniai praėjo moteris su tokio aukščio basutėmis, kad gerokai nusistebėjau. Matyt, jos standartai aukštesni nei ji pati.
Peržvelgęs batus žvelgiu nuo kojų link galvos. Man visad labai įdomu su kokia išraiška žmogus eina. Dažniausiai išraiškos būna mažai pasakančios, maždaug: „Man viskas gerai, einu sau vasaros gatve“ (pati gatvė šiaip vadinasi ne Vasaros, o Gedimino), tačiau galima išvysti ir itin surūgusių egzempliorių. Nesakau, kad visi būtinai turi šypsotis, bet manau, kad kai kurie net nesusimąsto, kokie išeina į gatvės sceną.
Vilnius – mažas miestas, jeigu pakankamai dažnai vaikštai senamiesčiu, čia nuolat sutinki tuos pačius žmones. O tie žmonės sutinka tave. „Visiškai nesitikėjau tavęs sutikti“ – sakai. Netiesa! Jeigu tik pakankamai dažnai čia vaikštai, jei gebi klausytis, įžvelgti ir, pagaliau, ką nors jausti, viskas paaiškėja. Vilnius yra labai mažas miestas, čia nuolat vaikšto tie patys žmonės. O ir pasaulis nėra toks didelis, tik juo sunkiau vaikščioti nei Vilniaus senamiesčiu.
Prakaukšėjo tokia moterytė. Iš veido ir manierų – gryna mokytoja. Norėjau ir aš būti mokytoju. Norėjau. Žvilgsnis nukrypsta į jauną šeimą. Moteris stumia vežimėlį, o vyras neša milžinišką helio balioną-širdelę. Įdomus darbų pasiskirstymas. Nors aš ne prieš. Kitoje gatvės pusėje strykčioja vaikas, įsikibęs mamai į parankę. Pralinguoja susikabinusi porelė – tokie apkvaitę, kad net žavu.
Pastebėjęs praeivių išvaizdą, leidžiu sau įsiklausyti ir į jų asmeniškus pokalbius. Įžūlu? Sutinku. Bet kaip įdomu! Štai, pavyzdžiui, eina dvi babytės. Viena sako:
– Tai va, Aliukas vakar buvo Kaune.
– O ko jis ten važiavo ?
Deja, nebeišgirstu, kodėl Aliukas važiavo į Kauną. Tačiau dėmesį patraukia kitas pokalbis:
– Aš gi tau aiškiai surašiau, ko nupirkti parduouvėje! Prisipirkai čia visokių nesąmonių, – po šių mamos žodžių čipsais ir guminukais nešinąs paauglys kaltai nuspūdina pro šalį.
Lėtai surūkau cigaretę. Laiko aš turiu.
Tieš šešta valanda praeivių ir mašinų padaugėja. O karšta kaip! Mane labiausiai šiandien nustebinęs pastebėjimas buvo dvi moterys, kurios nešėsi kiekviena po vėduoklę. Tikrą! Ir vėdavosi. Išties, vaizdelis neblogas. Ar nepabosta man stebėti žmonių gatvėje? Ne. Vis pamatau ką nors naujo. Štai, ateina gatvės muzikantas. Jis leidžia įrašą ir jam pritaria saksofonu. Žinokit, koks pasisekimas! Ypač šią tvankią vasaros dieną. Eina pro šalį dvi merginos, išgirdusios muziką pradeda šokti. Čia niekad nenuobodu. Pasidžiaugiu savo smagiu užsiėmimu.
Aš sėdžiu gatvėje ir stebiu žmones. Ištiesęs ranką. Nes neturiu, kur kitur eiti.