Tekstas
Užpūtęs paskutinę žibalinę lempą ir paslėpęs maldaknyges atokiausiame kampe, po visais rakandais ir buities daiktais, dėl šventos ramybės užmetęs divoną ant viršaus, Juozas Grybas nerimastingai, lyg nujausdamas ką blogo, pažvelgė pro langelį. Į kiemą atslinko vėsus vakaras, artėjo rugsėjo naktis. Rūkas bolavo virš nupjautų javų laukų, dar buvo galima įžiūrėti kai kur besiganančius žirgus, tolumoje palei mišką vaikštinėjo kumelė su prieš keletą dienų atsivestu kumeliuku. Šis kaip niekad linksmai strikinėjo palei motiną, vis bandydamas žįsti, bet toji ramino jį, lyg rodydama, kad metas ruoštis nakčiai. Švelniai trindama snukį į jo palšos spalvos kailį, motina meiliai glaustėsi ir prunkštė. „Vasaros karščiai pralėkė nepastebimai, daug darbo buvo, metas ruoštis atlaidams.“ – susimąstė Juozas ir čia pat jo mintį nutraukė moteriškas balsas, kviečiantis vakarienės. Išlydėjęs kaimo vaikus, visus peržegnojęs ir palinkėjęs labos nakties, tvirtai trinktelėjo svirno duris. Dar kartą apsidairęs per petį, lyg niekur nieko, patraukė namų link, tada dar nenujausdamas, kad tai buvo paskutiniai metai kai jis galės dalintis savo žiniomis ir skleisti lietuvišką žodį.
Juozas Grybas pasižymėjęs dosnia širdimi ir nuolankumu, mylėjęs vaikus, mat pats savo dar neturėjęs. Aplinkiniai atsiliepdavo apie jį tik geruoju. Ne tik kaip apie žmogų, bet kaip ir apie darbininką. O turėjo darbo jis tiek, kad vos spėdavo suktis per šienapjūtę. Nors ir samdydavo kumečius, pats taip pat nevengdavo paplušėti. Tėvukas palikęs nemažą dalį ūkio, tad dviese su broliu Antanu viską prižiūrėdavę. O tėvelis išėjo anksti, netikėtai pasiligojęs ir iškeliavęs anapilin, paliko juodu motiną nukaršinti ir seserį ištekinti. Toks buvo paskutinysis jo noras. Juozelis buvo dailus vyras, išsilavinęs, kaip ir priklauso dvarininko sūnui, bet jautėsi nerandąs vietos šioje žemėje. Nors ir netrūko nieko, bet širdį neramino vienatvės jausmas. O jau artėjęs prie trečios dešimties, dažnai mąstydavo, kad gal ir liks šitaip vienui vienas bernauti. Sunku buvo išsirinkti žmoną, tačiau ir bet kokios nenorėjo. Vis pagalvodavo, kad jau geriau pasiliks motiną nukaršinti, prižiūrėti ūkį, sudės seseriai kraitį ir gyvens vienas pats sau dvarelyje, bet neves nemylimos. Nueidavo kartais į kaimo šokius, nors tai sukeldavo didesnį liūdesį nei džiaugsmą. Matydamas jaunuolius linksmai trypiančius, kartais pats kokią mergelę pašokdindavo, o kartais ir smuiku pagrieždavo, mat buvo pramokęs šio amato neblogai, kada tėvelis leido į mokslus. Kartais grieždavo kaimo vakaronėse, kartais vienui vienas, pats sau, atsisėdęs palaukėje po plačiausiu ąžuolu, kur tik žirgai ir Dubysa girdėdavo jo melodiją. Vaikinas labai mylėjo šiuos paslaptingus sutvėrimus ir skyrė jiems daug laiko, kaip pats sakydavo – šitą meilę jam perdavė senelis. Besąlygiškai ir su dideliu atsidavimu, kiekvieną nuglostydavo, šnabždėdavo žodžius į ausį ir dažnai jam atrodydavo, kad tik žirgai geriausiai supranta jį šiame pasaulyje. Dažnai susimąstydavo, kuo gi taip traukia šie žavūs gyvūnai, gal tai jų laisvės pojūtis, gal grakštumas, o gal atsidavimas žmogui. Visa tai kėlė daug minčių, todėl dažnokai su jais kalbėdavosi, išsipasakodavo viską, kas ant širdies nugulę, ir apie slaptą mokytojo darbą, ir apie baimę, ir apie tai, kad labai ilgisi tėvo. Ko ne visus žirgus užaugino pats, nuo mažens, kartu su broliu, tik vienas kitas buvo neseniai įsigytas. Ir turėjo jie tradiciją, galima sakyti paveldėtą, kasmet per atlaidus rengti žirgų lenktynes. Į kaimelio bažnyčią sugužėdavo žmonių iš visų apylinkių, matytų ir nelabai. O jie kaip dvarininkai ir pasiturintys, surengdavo visą šventę savo sode. Prisirinkdavo dešimtys, gal net šimtai. Gaspadoriai su bričkelėmis, kurio gražesnė, kurio labiau išpuošta, kurio žirgas margiau padabintas ir mandresniais pakinktais parėdytas. Apkabinėti išeiginiais žvangučiais ir skambalais, kartais atrodė puošnesni nei patys važnyčiotojai. Nors ir šie neatsilikdavo, išsidabinusios šventiniais rūbais, moterys su baltomis skaromis ir išmargintais ilgais sijonais, vyrai su sermėgomis, kaip priklauso to krašto žmonėms. Gandas apie atlaidų šventę šiame dvare, buvo pasklidęs po visą Žemaitiją. Į Stulgius suvažiuodavo ir iš dar tolėliau, mat retai galėjai kur pamatyti tokį reginį. Tačiau ne visiems patiko toks užmanymas. Antanas Grybas niekada nemėgo per didelio šurmulio ir tokio alaso, sakydavo, kad visi tie suvažiavėliai tik pasipelnyti norįs ir nėra čia reikalo dykai juos maitinti. Kol tėvelis buvęs gyvas, dažnai nutylėdavo ir nė žodžiu neprasitardavo apie nepasitenkinimą, mat gerbė jo tvirtą valią, bet vos tik šis išėjo anapilin, galvoje pradėjo regztis nedoros mintys. Nebuvo jo širdis tyra, dažnai sukčiaudavo ir su darbininkais elgdavosi negarbingai. Nors ir ne ką jaunesnis už Juozą, buvo šimtą kartų apsukresnis, dažnai pridarydavo suktybių, kad tik pasipelnytų, kad tik daugiau pinigo gautų. Dažnai ir per žirgų lenktynes sukčiaudavo, gal todėl visuomet laimėdavo jas. Šitaip per daug metų užsitarnavo nedoro žmogaus vardą, nors aplinkiniai bijojo ką besakyti į akis, visi žinojo kas per vienas esąs. Vietiniai kalbėjo, kad neilgai dvaras gyvuos, tik kol motina bus gyva. Sesuo susikraus kraitį, ištekės ir išvažiuos sau gyvenimo kurti. O pastaroji buvo nepėsčia mergina, nevengdavo su kaimo bernais pašokti ir jau buvo apsirinkusi, kuris didesnį turtą paveldės, pas to ir iškeliaus. Dvaro darbai jai nerūpėjo, retai kada nueidavo apžiūrėti ūkio, dažniau sėdėdavo prie veidrodžio ir dabindavosi, šukuodavo ilgus plaukus ir svajodavo apie vestuves. Nors turėjo geras rankas, ką jau ką mokėjo, tai siūti ir austi. Buvo susiruošusi nemažą kraitį gražiausių staltiesių ir audinių, kuriuos laikė kupare. Nors ir lengvabūdiškai leido dienas bei atrodė nemalonaus charakterio, Elena nuoširdžiai rūpinosi mama, kuri turėjo sveikatos tik po namus ir sodą vaikštinėti bei giliai širdyje jautė broliui Juozui pagarbą, už tokį atsidavimą kitiems žmonėms. Gerai su juo sutarė, palaikė artimus ryšius, dažnokai išsipasakodavo savo negandas ar tai, kas neleidžia naktimis užmigti. Abu prisimindavo vaikystės nuotykius, kaip laisvai ir nerūpestingai leisdavo vasaros dienas Dubysos upės pakrantėse, kaip jokie rūpesčiai neslėgė pečių ir visa šeima buvo kartu. O dabar dažnai nuogąstaudavo, kad byra jų giminė ir visi tuoj išsivažinės kas sau. Elena žinojo, kad brolį kankina prieštaringi jausmai dėl mokytojo darbo ir jį gali bet kada paskųsti, bet šis buvo toks užsispyręs, kad nė per kur neperkalbėsi. Ne kartą sakiusi, kad mestų visą tai ir susirastų žmoną, tačiau Juozas turėjo savo tvirtą charakterį ir neatsiras žmogus, kuris jį pakeis. Taip ir bėgo dienos, atsiremdavo viens į kito petį, išsikalbėdavo kas neramina ir tikėjo šviesesniu rytojumi.
Rugsėjis bėgo sparčiai ir prasidėjo ruošimasis atlaidams. Visas kaimas virte virė nuo alaso ir žmonių krutėjimo. Kiekvienas norėjo parodyti tikėjimą savaip, ne tik kūnus ir sielas apsivalyti, bet ir trobas išsikuopti, takus prasišluoti. Kožnam rūpėjo savas kiemas. Čia pat ir dvarininkų Grybų ūkis neatsiliko. Kiekvienas gyvulėlis krutėjo, laukė kasmetinės šventės, o kur dar lenktynės. Visi žirgeliai turėjo būti stainūs. Tam jau iš anksto ruošėsi Juozas. Kiekvieną išglostinėjęs, karčius iššukavęs, naujomis pasagomis pakaustęs ir odinėmis kamanomis parėdęs. Avižomis pamaitino bei čystu vandenėliu pagirdė. Niekas taip kaime nemylėjo savo gyvulių, kaip pastarasis. Gal todėl sodžiaus merginos sukte sukinėjosi aplink jį, bet jis nematė nei vienos, kuri būtų jam tinkanti. Žinojo ir šį kartą, kad privažiuos iš svetimo krašto pačių gražiausių ir puošniausių, bet jam nebus tinkančios. Atėjus lauktai dienai, sodas prigužėjo žmonių, kas su bričkelėmis, kas pėsčiomis, visi traukė vienon pusėn. Čia pat sukinėjosi ir Antanas, kaip visada nepatenkintas dykaduoniais kaimo gyventojais ir su mielu noru galėsiantis juos išvyti. Jo galvoje sukosi negeros mintys ir jau trindamas delnais galvojo, kaip šiandien pasipelnys. Čia pat stebėjo vietines merginas, tikėjosi šį kartą išsirinkti sau pačią. Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė ir Juozas, besiruošiantis paskelbti lenktynių pradžią. Aplinkiniai sugužėjo arčiau, kiekvienas lažinosi už skirtingus žirgus ir statė sumas. Tvyrojo šventiška nuotaika, žmonės džiūgavo ir vienas už kitą garsiau šaukė, nekantraudami kas gi laimės. Vyko viena rungtis po kitos, lenktynės buvo lygiavertės, nei vienas nenorėjo nusileisti ir štai, galiausiai atėjo paskutinė rungtis, sunkiausia ir reikalaujanti daugiausia ištvermės. Štai į priekį įsiveržusio Antano žirgą aplenkė visai kitas, tik staiga lūžo pastarojo traukiamo vežimo ratas ir šis virto ant šono. Žmonės išsigandę atsitraukė toliau ir nebežinojo ką daryti. Pribėgęs prie vežimo, važnyčiotojas nuogąstavo, kad žirgas sveikas, tik brika visiškai sulūžo, todėl neturėsiąs kaip grįžti su visa šeima namo. Tačiau Juozelis jį patikino, kad leisiąs likti nakvoti ir tegul nesijaudina. Nurimus alasui, prasidėjo vakaronė, žmonės atsipalaidavo ir kas su pora, kas vienas, skubėjo šokti. Jau kurį laiką Antanas žvitriai stebeilijo vieną merginą visą vakarą ir ruošėsi pakviesti šokti, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs, iš kažkur išdygo vyriausias brolis su smuiku ir pasigirdo linksma melodija. Čia pat ir nusižiūrėtoji mergina patraukė link tos pusės, kur grojo muzika. Ilgai stebėdama miklius muzikanto pirštus ir jo atsidavimą, galiausiai išdrįso užkalbinti.
Ir mergina dingo minioje, palikusi Juozą stovėti ir jaustis taip, kaip dar niekad nesijautė. Jo širdis daužėsi ir pats nežinojo ką galvoti. Mintyse tik skambėjo vardas ir švelnus josios balsas. Kurį laiką dar griežė, bet nesugebėjo valdyti minčių. Vakarui einant į pabaigą, šis nebegalėjo ilgiau laukti ir nerimastingai pradėjo ieškoti merginos. Žinojo, kad ji turi likti nakvoti dvarelyje, tad nebus sunku surasti. Paieškos ilgai netruko, tik rado jis ją ne vieną, o maloniai besišnekučiuojančią su broliu. Širdis apmirė, tik nesuprato kodėl. Kiek atsitokėjęs, prisėdo šalia ir prisidėjo prie pokalbio. Pasirodo mergina gyveno netoliese, todėl bus galima dažniau susitikti ar nuvykti į kaimo šokius, bet Juozas nujautė, kad praleido savo progą ir kiek nusiminęs, su širdgėla, palinkėjęs labos nakties, patraukė ilsėtis. Kitą dieną prabudo nuo saulės spindulių, kurie skaisčiai spigino per langą į veidą, kieme girdėjosi šurmulys, visi tvarkėsi po vakarykštės šventės. Kiek atsikvošėjęs, pašoko iš lovos, nes suprato, kad pramiegojo visus rytinius darbus. Čia pat mintyse iškilo merginos atvaizdas ir išbėgo į lauką jos ieškoti. Pavaikštinėjęs tai šian, tai ten, sutiko jaunesnįjį brolį.
Vaikinas liko stovėti ant slenksčio nieko nepešęs ir su giliu liūdesiu, kad niekada jos nepamatysiantis. Jautė jo širdis, kad brolis tyčia taip pasielgė, bet vijo tokias mintis šalin.
Prabėgo savaitė, kita, ūkio darbai leido Juozui užsimiršti ir nebegalvoti apie merginą. Nors vis dar kamavo širdagraužis. Nuo to laiko ir brolis pasikeitė, santykiai atšalo, jiedu beveik nebesikalėjo. Karts nuo karto apie dvaro reikalus persimesdavo žodžiu, kitu ir viskas. Vienintelė paguoda buvo motulė ir sesuo, bet pastaroji jau ruošėsi vestuvėms, todėl žinojo, kad greitai namai taps dar tylesni. Atėjo pirmos šalnos, gyvuliai dar ganėsi laukuose, kai kurie jau uždaryti tvartuose, todėl darbo netrūko. Juozelis vis dažniau slapta mokydavo vaikus, kartais vesdavosi į kluoną, kartais į dvarą, kur atokiau, kad piktos akys nematytų. Kartais jis sapnuodavo, kad jį sugauna ir išveža, kad motina ir sesuo lieka vienos, kad brolis veda jo mylimąją, bet tada pabusdavo išpiltas šalto prakaito ir nerasdavo sau ramybės. Daug minčių sukosi jo galvoje ir taip diena iš dienos. Galiausiai atėjo žiema, tokia šalta, su pūgomis ir atšiauriais vėjais, kokios seniai nematė. Eilinį vakarą, kluone kur šilčiausia vieta, jis sėdėjo su vaikais ir skaitė jiems lietuvišką žodį. Tą kartą jo širdis jautė kažką, ko negalėjo paaiškinti. Didžiulis nerimas kaustė ir sunkiai rinko sakinius. Užvertęs knygą, išlydėjęs visus, dar kurį laiko lūkuriavo. Klausėsi pūgos ir vėjo garsų, kai staiga išgirdo balsus palei langus. Juozas žinojo, kad svetimi čia nevaikšto, o brolis išvykęs. Visi darbinininkai seniai miega, nes jau vidurnaktis. Paslėpęs knygas ir užpūtęs žibalinę, jis mikliai pasislėpė po šienu. Turėjęs ten slėptuvę ir ruošėsi. Vos gaudydamas kvapą ir girdėdamas tik savo širdies plakimą, jis klausėsi žingsnių. Šie tyliai vaikštinėjo aplink, kai netikėtai sugirgždėjo durys. Jis suprato, kad atėjo ne vienas žmogus ir jie tikrai nebus jam linkintys gero. Pajutęs juos visai šalia, sustingo iš baimės ir nė nekrustelėjo. Kurį laiką pastoviniavę, žmonės išėjo nepratarę nė žodžio. Nematė jų ir net negirdėjo, bet visu kūnu jautė, kad geriau nesirodyti lauke iki ryto. Čia pat ir užmigo. O sapnavo daug – mirusį tėvą ir jo žodžius, nežinia ką kalbėjo, bet juto didelį ilgesį. Ryte pašoko nuo girgdžančių durų garso, ir vėl pasislėpė, tik pro plyšį stebėjo, kad visgi užėjo moteris, Elena. Vos pamatęs, apkabino ją su ašaromis akyse ir paklausė ar visi sveiki. Sesuo papasakojo, kad jis nebegali čia likti nė dienos, nes jį paskundė. Nežinia kas, neaišku kada ir už kiek. Mat visą naktį jo ieškojo, namuose budėjo iki ryto ir kamantinėjo, ginkluoti žmonės.
Vos įžengęs per slenkstį, jis puolė ant kelių prie motinos lovos, kur ši spaudė rankose rožančių ir apsipylusi ašaromis kalbėjo maldas. Pamačiusi sūnų, akys nušvito ir jiedu apsikabino. Kaip niekada stipriai Juozas jautė motinos meilę ir žinojo, kad tai paskutinis kartas. Vargu ar kada daugiau pasimatys. Čia pat ji įteikė jam pačios pasiūtus baltinius ir įspraudė rožinį į delnus, tegul jį saugo, kad ir kur pats beatsidurtų. Sesuo jau sudėjusi lagaminą, įbruko į rankas ir kvietė kuo greičiau važiuoti. Nieko nesupratęs vaikinas, vos gaudydamas žadą, atsisveikino su motina ir pabučiavo į kaktą. Ši nenorėdama paleisti, dar ilgai laikė delną, o skruostai buvo šlapi iš sielvarto.
Netrukus atvykę į traukinių stotį, jie atsisveikino ir palinkėjo vienas kitam laimingo gyvenimo. Patys nežinodami, kaip jis klostysis nuo šios dienos. Elena ilgai žvelgė į tolstantį traukinį, pati negalėdama suvokti, kad ką tik brolį matė paskutinį kartą. Tačiau jos pečius jau slėgė neramios mintys, kad visi darbai kris jai, ir turėsianti pati rūpintis visu ūkiu, nes nebėra kam. Šitaip susimąsčiusi ji dar kartelį žvilgtelėjo į nuvažiuojantį traukinį. Skruostu nuriedėjo lašelis ant ką tik iškritusio sniego.
Daug laiko turėjo Juozas apmąstymams iki kol atvyko į Ameriką. Keistai jautėsi, tarsi išplėštas ir įmestas į svetimą vietą, kuri nuo šiol turėjo tapti jo naujausiais namais. Čia jis ką tik rūpinosi savo dvaru, turėjo tai ko norėjo ir staiga visko neteko. Kad ir kaip būtų sunku, jis niekada nesigailėjo to ką darė. Kelionėje sutiko ne vieną žmogų, kuris per tą laiką tapo bičiuliu ir kvietė pas jį apsistoti. Vyriškis žinojo, kad nenori būti našta, bet kito pasirinkimo neturėjo. Nors ir buvo užsispyręs, bet gerai suvokė savo padėtį, todėl priėmė pasiūlymą. Šitaip atsidūręs už Atlanto, su šiek tiek pinigų kišenėje, nedideliu lagaminėliu ir mamos dovanotais marškiniais, jis jautėsi patekęs į nežinią. Čia niekas nenumanė kas jis toks, niekam ir nerūpėjo. Dauguma atvyko ieškoti laimės, gersnio gyvenimo, išlaikyti šeimas. Kiti bėgo nuo persekiotojų, norėdami išsaugoti gyvybes, o ir pats buvo lygiai toks pats. Savęs nebūtų gailėjęs, bet šeima jam rūpėjo labiau. Visa tai atrodė taip svetima ir šalta, nė iš tolo nepriminė jo jaukių namų ir kaimo aplinkos. Pavieniui zujo mašinos, kai kur arklių traukiami vežimai, juose dažnai matydavo prabangiai apsirengusius ponus. Dauguma jų buvo su kostiumais, o moterys pasidabinusios suknelėmis. Miesto gyvenimas virte virė. Nors ir buvo skaitęs apie šią šalį, bet nė negalėjo pamanyti, kad tai taip skirsis nuo jo nūdienų gimtinėje. Kaip ir buvo žadėjęs, laive sutiktas bičiulis suteikė nakvynę. Ilgokai teko pavažiuoti iki būsimų namų, tad kelionėje užmigo. Jautėsi ramiai, lyg per rūką jam rankas tiesė sesuo norėdama įteikti voką, tarsi žinią, bet staiga pabudo, išgirdęs vairuotojo balsą, kad atvažiavo. Ilgai mąstė, ką jam norėjo pasakyti Elena. Čia pat pažvelgė pro langą ir maloniai nustebintas, pamatė dviejų aukštų medinį namą, apjuostą didele metaline tvora. Kieme girdėjosi šuns lojimas, žmonių balsai. Jam tai truputį priminė namus, tad paskubomis nužingsniavo susipažinti su gyventojais. Itin maloniai sutiktas, jis prisistatė ir buvo pakviestas vidun. Nuo čia prasidėjo Juozo Grybo naujas gyvenimas. Jau po keletos dienų, apsipratęs su naujais žmonėmis ir susipažinęs su apylinkėmis, jis patraukė ieškoti darbo. Nors ir išsilavinęs, bet sunku jam buvo, ne kaži ką mokėjo be ūkio darbų ir žirgų auginimo. Dienos bėgo, pinigų mažėjo, o darbo kaip nebuvo, taip nebuvo. Žinojo, kad negali nuleisti rankų, kad ir kas benutiktų. Turėjo parašyti laišką namiškiams, o tam reikėjo vykti į kitą miestą, bet pinigų neužteko. Galiausiai įsidarbino viename metalo fabrike, darbas juodas ir sunkus, purvinas, bet ko tik nepadarysi, kad išgyventum šiame pasaulyje, dažnai galvodavo Juozas. Šitaip bėgo mėnesiai. Nė diena nepraeidavo be minčių apie šeimą, tėvynę, kaip ten viskas, ar gyva motina. Neretai pagalvodavo ir apie mylimąją, kurią vis dar nešiojosi širdyje. Prieš akis vis iškildavo vaizdas, kaip jiedu kalbasi tą vakarą. Neramino jo sielą daug kas, bet dažniausiai pagalvodavo apie brolį, kad nelaiko pykčio, bet norėtų žinoti kaip ten jis. Negražiai jiedu išsiskyrė, neatsisveikinę, gumulas spaudė gerklę, o juodžiausios mintys lindo į galvą, ar galėjo tai būti jo darbas... Šitaip prabėgo du metai, nežinios ir apmąstymų. Pakeitė darbą ne kartą. Vienur buvo geriau, kai kur sutiko ir blogų žmonių, bet visuomet turėjo viltį, kad nesitęs tai visą gyvenimą. Vis bijodavo rašyti, nors daug kas slėgė ir norėjo išsipasakoti. Bijojo, kad tik blogiau nebūtų ir jo nesusektų, bet galiausiai vieną vakarą pasiryžo tam. Nebegalėjo ilgiau kentėti. Parašęs ilgą laišką, nepaliko atgalinio adreso, uždėjo tik savo inicialus J.G. Čikaga. Jie supras, jei dar manęs nepamiršo... Kitą rytą išskubėjo išsiųsti. Prabėgo dar metai. Jo pečius vėl užgulė sunkios mintys ir Juozas pasiryžo parašyti dar vieną laišką. Čia jis pridėjo ir atgalinį adresą. Papasakojo, kad jam gan neblogai sekasi, gyvenąs pas gerus žmones, kuriuos sutiko laive ir dirbantis tai vienokį, tai kitokį darbą. Kartais griežia smuiku, kurį spėjo prigriebti skubant iš šalies, tad šis jam puikiai pasitarnauja. Kartais linksmina žmones, už tai užsidirbantis papildomai, todėl nebadauja. Jau pramokęs kalbos ir greitai galėsiantis susirasti geresnį darbą. Nepamiršo paklausti kaip ten namiškiai laikosi, ar visi sveiki, kaip Antanas, ar dar prižiūri ūkį? Viskas jam rūpėjo, iki menkiausios smulkmenos. Atsisveikinęs ir palinkėjęs labų dienų, pridėjo, kad lauksiantis atsakymo. Bėgo dienos, bet buvo tylu. Kasdien su ilgesiu ir viltimi laukdavo, gal sugrįš atsakymas iš už vandenyno. Kad tik jiems viskas būtų gerai... Prabėgo mėnuo, du, dar pusmetis. Pradėjo kankinti nerimas, nejaugi nebėr gyvų, o gal negali atrašyti, gal bijo. Juozą apėmė sielvartas, nežinomybė kankino kasdien. Nors ir prakuto svetimoje šalyje, susirado geresnį darbą, pradėjo rengtis kaip padorus žmogus, net nusipirko kostiumą, bet vistiek niekas jam nebeteikė džiaugsmo. Dažnokai svarstydavo, gal reikia grįžti, bet ką ten rasiantis? Tuščius namus, o gal nė tų pačių nebėr. Neaišku kur žirgeliai pasidėjo, gal pardavė, gal vis dar augina. Antanas nemylėjo jų, tad vargu ar pasiliko. Kaip ten jis su šeima, ar pagalvoja kada apie mane. Šitaip diena iš dienos, nerasdamas sau ramios vietos, Juozas spėjo pražilti. Akys pasidarė liūdnos, dažnai rymodavo vienas pats sau arba grieždavo smuiku. Nereikėjo jam nieko kito, tik gimtų namų. Prabėgo penketas metų, kaip vieną dieną jo adresu pasirodė laiškas. Negalėdamas patikėti, drebančiomis rankomis paėmė, tarsi brangiausią daiktą pasaulyje, akys nušvito kai ant voko pamatė Elenos vardą, tik jau pavardė kita. Visgi ištekėjo, šyptelėjo jis. Vis dar apimtas jausmų, pradėjo skaityti ir pirmas sakinys lyg žadą atėmė. Kai jis išvyko, po kelių savaičių pasimirė motina, iš didelio sielvarto ir nerimo. Pati sesuo gyvenanti gerai, ištekėjo, prižiūrinti ūkį ir jo žirgus. Visus pasiliko. Viskas taip pat ir kartu nebe taip, kaip anksčiau. Tau išvykus, nebeliko džiaugsmo namie, dvaras tarsi apmirė, rašė ji. „Atleisk, kad tiek metų tylėjom, pavojinga buvo rašyti, dažnai atvykdavo patikrinti, ieškodavo tavęs, tardydavo kaimo žmones, bet visi tylėjo. Dabar viskas ramiau, prabėgs dar keletas metų ir galėsi grįžti.“ – tokiais žodžiais užbaigė skaityti laišką ir atsilošė ant kėdės. Galėsiu grįžti, skambėjo galvoje. Galėsiu grįžti. Visas kambarys nušvito nuo jo šypsenos ir džiaugsmo ašarų, prie krūtinės spaudė laišką ir vis kartojo – galėsiu grįžti. Per naktį negalėjo užmigti, nesuprasdamas ar iš to džiaugsmo ar iš didelio susijaudinimo, kad pagaliau atsirado vilties. Akys kasdien spindėjo vis labiau. Ilgai nelaukęs, nusprendė parašyti atgalinį laišką, tik šį kartą jau pridėsiantis savo nuotrauką. Kadangi jau gyveno mieste, tad pažinojo daugumą vietinių, o kitoje gatvės pusėje buvo įsikūrusi fotoateljė, kurioje dirbo jo geras bičiulis. Užėjus į vidų, buvo maloniai sutiktas. Kiek apsidairęs, apžvelgė patalpą, čia buvo tamsoka. Palei sieną stovėjo prabangus baldakimas, ant jo užmesta rusvos spalvos užuolaida. Šalia stovėjo didžiulė vaza su ką tik pamerktomis gėlėmis. Mėlynos, rusvos, geltonos – visos jos skleidė nuostabų aromatą, kas tik dar labiau pakylėjo nuotaiką. Šalia stovėjo ištaigingas krėslas, į kurį katik krestelėjo senyvo amžiaus moteriškė, primenanti jam nežinia ką, bet negalėjo tą akimirką suprasti ką. Dar kiek palūkuriavęs, pats buvo pakviestas prisėsti į tą patį krėslą. Kiek pasimetęs, jis uždėjo koją ant kojos, vieną ranką atrėmė į krėslo atlošą, o kitą uždėjo ant kelėno. Pasitaisęs ūsus, jis nukreipė rimtą žvilgsnį į objektyvą. Pasilikęs vienas, vyriškis pradėjo vaikšinėti po patalpą, pauostė gėles, pasigrožėjo jomis. Kurį laiką stebėjo žmones praeinančius gatve. Netrukus sulaukė fotografo ir gavo taip lauktą nuotrauką. Kiek nustebusiu žvilgsniu, jis maloniai nusišypsojo. Iš fotografijos į jį žvelgė solidus vyras, nebe jaunuolis. Pasipuošęs naujutėlaičiu kostiumu, tais pačiais mamos siūtais marškiniais, apsiavęs lakinius batus ir užsidėjęs skrybėlę, jis atrodo niekuo neišsiskiriantis ir niekad nepagalvotum, kokia istorija už viso to slepiasi. Padėkojęs, šis išskubėjo siųsti laiško. Po keletos mėnesių vėl sulaukė atsakymo. „Visa laimė, kad nereikėjo laukti keletą metų.“ – pagalvojo jis. Jau apsipratęs svetimoje šalyje, kuri tapo nebe tokia šalta, jis karts nuo karto, ramia širdimi, siųsdavo Elenai laiškus. Dažnokai gaudavo atsakymą atgal, ir vis daugiau vilties turėjo, kad neužilgo grįš namo. Šitaip bėgo vieni, antri metai ir nuolatos skaitydamas laiškus, ieškojo žodžių, kada gi galėsiantis grįžti. Ko ne dešimt metų praleido ten, kur taip ir niekada nesijautė savu. Galiausiai atėjo ta lemtingoji diena, kai viename iš laiškų jis rado taip išsvajotus žodžius: „Gali grįžti.“ Ir čia lyg perkūnas iš giedro dangaus, jį apėmė nevilties jausmas: „Kas bus kai grįšiu?“ Taip laukęs ir tikėjęs, dabar Juozas Grybas nebežinojo ką daryti. Nesudėjo bluosto per naktį, jau net pasiryžo rašyti laišką, kad sukūrė gyvenimą čia, bet dvejonės jį kankino. Visgi apimtas ilgesio jausmo nusprendė grįžti. Kaip bus taip, kartojo pats sau dažnai. Išsiuntęs paskutinį laišką, kur ir kada jo laukti, vyriškis lengvai atsiduso. Tarsi akmuo nuo širdies nusirito ir žinojo, kad kelio atgal nėra. Atėjus lemtingai dienai, jam prieš akis prabėgo metai praleisti čia, tolstantis miesto vaizdas kėlė dviprasmiškus jausmus. Čia atvykdamas Juozas neturėjo nieko ir nežinojo ko laukti, dabar jis lygiai taip pat jautėsi grįždamas namo. Atvykęs į tą pačią traukinių stotį, per kurią bėgo į kitą šalį prieš dešimt metų, jis negalėjo patikėti, kad vėl stovi ant gimtos žemės. Akimis ieškojo sesers, tačiau prie jo pribėgo mažas berniukas ir stipriai apsikabino. Nesupratęs į ką jis taip panašus, netrukus pajuto ranką ant peties. Atsisukęs ne iškart pažino. Į jį žvelgė gilus žvilgsnis vyriškio, kuris kadais buvo toks artimas.